| dc.description.abstract-lt | Europa Lietuvoje reiškiasi kaip specifinis mąstymas. Jį galima traktuoti kaip atvirą mąstymą, tačiau atvirumo sąvoką dar turime tinkamai suprasti. Europietiškumas yra mąstymo būdas, kuris įsismelkia į jį priimančių tautų ir kitokio pobūdžio bendruomenių kultūrinę tapatybę bei mentalitetą, transformuoja jas iš vidaus ir įveda į specifinį tarpusavio santykį. Ir šiai transformacijai, ir europietiškos mąstysenos bendruomenių tarpusavio santykiams galima taikyti atviros visuomenės sąvoką, sukurtą Anri Bergsono (Henri Bergson) ir išpopuliarintą Karlo Raimundo Poperio (Karl Raimund Popper). Tačiau šių dviejų autorių, atviros visuomenės koncepcijos kūrėjų, paminėjimas vienoje gretoje sukuria tam tikrą nesusipratimą. Iš tiesų, jų koncepcijos skiriasi jau principų lygmenyje, nors ir išlaiko bendrą negatyvią poziciją psichologinės rutinos, kreipiančios į politinį totalitarizmą, atžvilgiu. Atviros visuomenės samprata yra tapusi daugiaprasmybės auka, o mūsų dienomis į ją projektuojama daug tarpusavyje prieštaringų socialinių modelių ir konceptų: kapitalistinis neo/ultraliberalizmas, socialistinė politinė antropologija, vertybinis reliatyvizmas, daugiakultūriškumas, individualizmas, tautų „sulydymo“ į homogenišką darinį projektas ir t. t. | en |
