Show simple item record

dc.contributor.authorBasu, Amitava
dc.date.accessioned2016-04-20T12:38:27Z
dc.date.available2016-04-20T12:38:27Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/public-policy-and-administration/article/view/4213/3938
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/14460
dc.description.abstractSouth Asia, covers 7 countries – Bangladesh, Bhutan, India, Maldives, Nepal, Pakistan and Sri Lanka; and accounts for about 34% of Asia's population or over 16.5% of the world's population and are home to a vast array of people. South Asia has experienced a long period of robust economic growth, averaging 6% a year. The proportion of poor is lower now in South Asia than any time since 1981. Yet, it is the poorest region in the world after Sub-Saharan Africa. Across the region, democracy has been weakened, corruption has increased and the rights of citizens are denied. In April 1993, the Heads of States of South Asia unanimously committed to poverty eradication. It opened up new political space in South Asia and was the beginning of decentralisation of government authority in this region. Although political decentralisation has taken place, fiscal and administrative decentralisation lag behind in most of the South Asian countries. Decentralisation has resulted in establishment of local government institutions, provision of their constitutional recognition and empowerment. As part of democratization, the local bodies are having elected representatives, who determine the policies and strategies and executive wing implements and carries out day-to-day functions. The foremost challenge for effective local governance is enhancing the capabilities of local bodies and staffing by officials who are adequately trained and equipped for the tasks assigned to them. Also, to be successful at local level it needs to be backed by political will and clear legal responsibilities for local government. South Asia is in midst of transition and reforms for democratic decentralization. The road is long and tortuous, but is the only ‘one-way’ path to alleviation of poverty, inclusive growth, and participatory governance.en
dc.language.isoenen
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleThe capacity of local government in South Asiaen
dc.title.alternativeVietos valdžios gebėjimai Pietų Azijojeen
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltPietų Azijai, kurios plotas yra 4,48 milijonai kvadratinių kilometrų, priklauso septynios šalys: Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas ir Šri Lanka. Šiame regione gyvena apytiksliai 34 proc. visų Azijos gyventojų ir daugiau nei 16,5 proc. visų pasaulio gyventojų. Pietų Azija išgyveno ilgą spartaus ekonominio augimo, siekiančio vidutiniškai 6 proc. per metus, laikotarpį. Nors neturtingųjų dalis šiuo metu Pietų Azijoje nuo 1981 m. yra pati mažiausia nei bet kada anksčiau, tačiau šis regionas išlieka pats neturtingiausias pasaulyje po Afrikos sub-Sacharos regiono. Visame Pietų Azijos regione demokratija yra silpnai išsivysčiusi, korupcija yra išaugusi, o žmogaus teisių dažnai nepaisoma. 1993 m. balandžio mėnesį Pietų Azijos valstybių vadovai vienbalsiai nutarė sumažinti skurdą. Šis susitarimas Pietų Azijoje atvėrė naujas politines galimybes, davusias pradžią valdžios decentralizacijai šiame regione. Nors politinė decentralizacija vyksta, tačiau fiskalinė ir administracinė decentralizacija atsilieka daugumoje Pietų Azijos valstybių. Decentralizacija lėmė vietos valdžios institucijų atsiradimą, jų konstitucinį įtvirtinimą ir įgalinimą. Kaip demokratizacijos dalis atsirado renkami vietos valdžios atstovai, priimantys politinius sprendimus ir kuriantys strategijas, o vykdomosios institucijos įgyvendina ir atlieka kasdienes funkcijas. Didžiausias iššūkis siekiant efektyvaus vietos valdymo yra vietos valdžios institucijų gebėjimų stiprinimas – šiose institucijose dirbantys tarnautojai turi būti adekvačiai išmokyti ir aprūpinti užduotims atlikti būtinais ištekliais. Vietos valdžios institucijų veiklos sėkmė taip pat priklauso nuo politinės valios ir aiškaus vietos valdžios institucijų reglamentavimo. Pietų Azija yra perėjimo į demokratinę decentralizaciją ir reformų pusiaukelėje. Šis kelias yra ilgas ir skausmingas, tačiau tai vienintelis kelias į skurdo sumažėjimą, įtraukiantį augimas ir dalyvaujamąjį valdymą.en
dc.doi10.5755/j01.ppaa.14.3.13436en
dc.editorial.boardYraen
dc.identifier.aleph-en
dc.publication.sourceViešoji politika ir administravimas, 2015, t. 14, Nr. 3en
dc.subject.facultyKitasen
dc.subject.keywordDecentralizacijaen
dc.subject.keywordDemokratizacijaen
dc.subject.keywordValdymasen
dc.subject.keywordGebėjimų vystymasen
dc.subject.keywordDecentralizationen
dc.subject.keywordDemocratizationen
dc.subject.keywordGovernanceen
dc.subject.keywordCapacity-buildingen
dc.subject.publicationtypeS3en
dc.subject.sciencedirection03S - Vadybaen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record