Show simple item record

dc.contributor.authorVisockienė, Lyra
dc.date.accessioned2015-10-02T11:43:52Z
dc.date.available2015-10-02T11:43:52Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/3251/3049
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/14104
dc.description.abstractThe Article analyses the system whereby responsibility for examination of asylum applications submitted in the European Union is determined. New legal act – Council Regulation Establishing the criteria and mechanisms for determining the Member State responsible for examining an asylum application lodged in one of the Member States by a third country national (hereafter – Dublin Regulation) was adopted on 18 February 2003. It replaced the previously applied Dublin Convention of 1990. Thus the main objective of this Article is to answer, based on analysis of problems related to the application of Dublin Convention and the provisions of Dublin Regulation, whether the later remedies the gaps of the Convention and its’ implementation, thereby establishing a new system for distributing asylum seekers in the European Union? Having analysed the both documents, it is evident that the Regulation differs to a certain extent. First of all, a new provision concerning minors, unaccompanied by their parents or other legal representatives, is introduced: the Regulation allocates the responsibility for examination of claim of such a minor to the state hosting a family member of a minor. If such family members were not present, then the state where the minor applied for asylum would be responsible. Also, an another new criterion for determining responsibility is introduced by the Regulation – toleration of illegal stay in a Member State for a period of more than 5 months. Secondly, it can be concluded that the Regulation partially resolves some of the difficulties related to implementation of the family reunification criteria in the Convention. It does not require that family member was granted refugee status in a Member State before family reunification criteria could be applied. One more family related provision in the Regulation deals with prevention of separation of family members in situations when they apply for asylum around the same time in the same Member State, but differing criteria are being applied to them. Thirdly, time limits relating to submission of requests to take charge of the applicant and reply to such requests are shortened in the Regulation. On the other hand, time limits to transfer the applicant to another Member State have been extended. Therefore the process for determination of responsibility did not become shorter, if compared with the Convention system. It can be said that as a result of modifications, the Regulation did solve some of the gaps in the Dublin Convention itself. However, it is equally clear that it did not solve all problems of its practical application. For instance, the Regulation does not provide for suspension against execution of transfer decision, if the appeal against it is submitted.en
dc.language.isolten
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleDublino reglamentas - nauja atsakomybės už prieglobsčio prašytojus paskirstymo sistema Europos Sąjungoje?en
dc.title.alternativeDublin regulation - a new system of distribution of responsibility for asylum seekers in the European Union?.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltŠiame straipsnyje analizuojamas Europos Sąjungos valstybių narių atsakomybės už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą paskirstymo mechanizmas ir kriterijai, grindžiami 1990 m. Dublino konvencija ir ją 2003 metais pakeitusiu Tarybos reglamentu. Atliekant Dublino konvencijos ir reglamento nuostatų bei tam tikra apimtimi taikymo praktikos lyginamąją analizę, mėginama atsakyti į klausimą: ar reglamentas išsprendė konvencijos ir jos taikymo problemas ir įsteigė naują atsakomybės paskirstymo sistemą Europos Sąjungoje? Ši analizė rodo, kad reglamentas tam tikra apimtimi skiriasi nuo Dublino konvencijos, nes įveda naujus krite-rijus nustatyti atsakomybę už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą (nelydimų nepilnamečių at-veju ir tais atvejais, kai valstybė toleravo asmens neteisėtą buvimą savo teritorijoje ilgiau kaip 5 mėnesius); iš dalies išsprendžia keletą ankstesnio reglamentavimo problemų (pvz., su-sijusių su šeimos susijungimo įgyvendinimu); sutrumpina prašymo dėl atsakomybės nusta-tymo pateikimo ir atsakymo į jį terminus, tačiau pailgina prieglobsčio prašytojo perkėlimo į kitą valstybę narę terminus, todėl pats procesas nesutrumpėja. Taip pat akivaizdu, kad reglamentas neišsprendė visų Dublino konvencijos praktinio taikymo problemų (pvz., išlieka galimybė išsiųsti prieglobsčio prašytoją į trečiąją šalį nereikalaujant, kad prieglobsčio prašymas ten būtų išnagrinėtas). Apibendrinant galima teigti, kad reglamentu įvesta atsakomybės už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą paskirstymo sistema iš esmės grindžiama Dublino konvencijos modeliu, todėl, nors ir patobulinta, negali būti laikoma visiškai nauja sistema.en
dc.identifier.aleph000001628en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2004, 46(54)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordPabėgėliaien
dc.subject.keywordPrieglobsčio prašytojaien
dc.subject.keywordDublino reglamentasen
dc.subject.publicationtypeS5en
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record