Show simple item record

dc.contributor.authorNikitinas, Vilius
dc.date.accessioned2015-09-29T11:50:37Z
dc.date.available2015-09-29T11:50:37Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/3646/3438
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/14054
dc.description.abstractIn the presently valid Work contract law and Employees security and welfare law the presented concept of employer must be corrected for the reason that it states the wrong regulation, speaking from law theory point of view, which states that an employee is a person (owners of companies, organizations, etc.) < ...> who is allowed/has the right to make, update, cancel contracts with the employees <...> also householders, who have concluded a contract with at least one person), who just represents the employer in legal relations and executes his work–related legal subjectivity. There is an increasing number of suggestions to legally establish the concept of an employer when the person is employed at a household (household or householder himself is a private person), as a “helper” in consumer household (family or one family member) and to regulate the legal status of the employer in detail. Beside the above mentioned questions, when codifying the Work law in the Republic of Lithuania there is a need to specify more exactly the concept of an employer and to distinguish it from the persons who act as employer’s representatives. Lithuania, taking part in negotiations to become a member of European Union, should evaluate the regulations and employer’s concept, which are approved in the EU members’ work law. For example, how should be regulated the issues related with the employer’s concept in the new work law which could be taken from the Polish Republic, which is also a candidate for EU, Work law code's norm? In the Work law’s code project passages 14 and 24 where it is spoken about the employer’s legal capacity and representative ness, there is made an attempt to solve many problems which exist in the Lithuanian work law and which are discussed in the work. Therefore, the best way to solve the problem of the employer's concept is to regulate it in the new Work law code, which should include other legal acts and form a unified and logical system of law the Republic of Lithuania.en
dc.language.isolten
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleDarbdavys kaip darbo teisės subjektas Lietuvos Respublikoje bei užsienio valstybėse.en
dc.title.alternativeEmployer a person of labour law in the Republic of Lithuania and foreign countries.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltDarbdavio sąvoką Lietuvos Respublikos įstatymai reglamentuoja neišsamiai. Rengiant Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymą šis klausimas sukėlė daug diskusijų. Buvo išsakyta nemažai prieštaringų nuomonių, kas vis dėlto yra darbdavys – pati įmonė, įstaiga, organizacija, jos savininkas (–ai) ar administracijos vadovas. Darbdavio sąvoką pateikia 1991 m. priimtas Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas *1+ bei Lietuvos Respublikos žmonių saugos darbe įstatymas *2+ (nuo 2000 m. – Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas). Pagal minėtus įstatymus darbdaviai yra visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų (toliau – įmonės) savininkai, jų vadovai, paskirti, išrinkti ar kitokia tvarka įgiję įgaliojimus pagal atitinkamų įmonių, tarp jų ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių) įmonių, įstatymus (įstatus, nuostatus, steigimo dokumentus) įmonės vardu sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartį, atlikti kitokius veiksmus pagal darbo įstatymų nuostatas, taip pat ūkininkai, sudarę darbo sutartį su bent vienu fiziniu asmeniu. Kai darbo sutartis sudaroma tarp fizinių asmenų patarnavimo darbams atlikti, darbdavys yra fizinis asmuo. Kaip matome, pateikta darbdavio sąvoka vartotina tik kalbant apie konkretaus įstatymo reguliuojamus teisinius darbo santykius. Todėl kyla abejonių, ar ši sąvoka teisinga ir tiksli. Taip pat nėra bendros nuomonės kitu šio klausimo aspektu – kokie darbdavio požymiai yra būdingi tik jam, kaip darbo teisinių santykių subjektui, ir leidžia išskirti jį iš kitų teisinių darbo santykių subjektų. Nėra apibrėžta, kas sudaro darbdavio darbo teisinio subjektiškumo turinį. Atsakymai į šiuos klausimus turi ne vien teorinę reikšmę. Nuo to, kaip bus apibrėžtas darbdavys, priklauso, kas turės prisiimti prievoles atsakyti už įsipareigojimų nevykdymą, kas bus atsakovas atsiradus materialinės atsakomybės pagal darbo teisę santykiams. Kadangi Lietuvos Respublikos darbo teisė dar tik vystosi ir daugelis jos nuostatų perimta iš buvusios tarybinės darbo teisės, reikėtų paanalizuoti, kokią įtaką dabartiniam darbdavio teisiniam statusui padarė tarybinės darbo teisės normos. Tikslinga palyginti ir Lietuvos Respublikos darbo teisės normas, įtvirtinančias darbdavio sąvoką, su užsienio valstybių atitinkamomis darbo teisės normomis. Tiek Europos Sąjungos, tiek vedančių derybas dėl stojimo į ją valstybių, taip pat ir Rusijos, teisėje pateikiama darbdavio sąvoka skiriasi nuo Lietuvos įstatymuose įtvirtintos šio darbo teisinių santykių subjekto sąvokos. Straipsnyje pabandysime panagrinėti teorines darbdavio sąvokos problemas, apžvelgti juridinių bei fizinių asmenų kaip darbdavių padėties ypatumus, atskleisti atskirų darbdavių rūšių specifiką ir pateikti darbdavio sąvokos palyginimą su atitinkamomis Vokietijos, Lenkijos bei Rusijos darbo teisės normomis. Pažymėtina, kad straipsnis buvo pataisytas atsižvelgus į reikšmingas recenzentų pastabas.en
dc.identifier.aleph000000540en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2002, 17(25)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordVerslininkystėen
dc.subject.keywordDarbasen
dc.subject.publicationtypeS5en
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record