Show simple item record

dc.contributor.authorVeličkienė, Aleksandra Teresė
dc.date.accessioned2015-09-29T06:22:37Z
dc.date.available2015-09-29T06:22:37Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/3625/3417
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/14034
dc.description.abstractBy the sunset of the Republic of Rome lex maiestatis made provisions for the punishment of provoking riots, civil disobedience and finacial damage against the State. At the dawn of the Empire, the law was directed towards the Opposition of the Senate. Famous orators of the time became delatores: they would collect incriminating evidence, give Speeches of accusation and receive a part of the convict's property. The great number and impudent behaviour of the delatores is interpreted by the historians of Rome as a result of an outdated and perverse training System of the orators.en
dc.language.isolten
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleLex maiestatis: genezė ir vykdytojai.en
dc.title.alternativeLex maiestatis: genesis and implementors.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltRemiantis išlikusiais rašytiniais Antikos šaltiniais, straipsnyje norima įrodyti, kad politiškai nestabilioje Romos valstybėje įstatymai buvo aiškinami taip, kaip atrodė naudinga ir teisinga princepsui bei jo aplinkai. Kovodami su menama arba tikra Senato opozicija ir savo asmeniniais priešais, princepsai plačiai naudojosi įstatymu, kuris dar Respublikos metais numatė bausmes už pilietinį nepaklusnumą arba riaušes – vadinamuoju lex maiestatis. Pagal šį įstatymą politines bylas rengė ir kaltinamąsias kalbas Senate sakė delatoriai – dažniausiai garsūs to meto teismų oratoriai. Jų buvo labai daug ir iš įvairių socialinių sluoksnių. Emocinė jų kalbų dinamika – sujaudintas, įtemptas, kai kada lyg pametantis giją, bet greitai ir vėl prie tos pačios temos grįžtantis kalbėjimas, būdingas to meto filosofinei bei kitos krypties literatūrai. Kadangi delatorių kalbų teliko menki fragmentai, apie jų stilių galima spręsti iš Senekos ar Tacito, Kvintiliano ar Plinijaus tekstų bei jų meninių ypatybių. Seneka ne šiaip sau dėsto, bet aistringai įrodinėja, žavisi ar piktinasi, pats save pertraukia, Tacito pasakojimo emocinė įtampa didėja, o atomazga žada stiprų efektą, Kvintilianas savo klausytojams siūlo žavėtis garsiųjų delatorių suktais ir efektingais posakiais ir netikėtomis išvadomis. Visa tai rodė, jog Respublikos idealų visuma virtus (tarnavimas savo valstybei, padorumas, asmeninis susikaupimas, didinga ir rami politikų iškalba ir kt.) pamažu nebeteko paklausos ir pamato. Jų vieton atėjo įžūlumas, energija ir Romos „menų meno” – oratorystės deformacijos.en
dc.identifier.aleph000000546en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2002, 18(26)en
dc.subject.facultyPolitikos ir vadybos fakultetasen
dc.subject.keywordĮstatymaien
dc.subject.keywordRomos valstybėen
dc.subject.publicationtypeS5en
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record