Show simple item record

dc.contributor.authorBrunalas, Benas
dc.date.accessioned2015-09-28T12:13:18Z
dc.date.available2015-09-28T12:13:18Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/social-technologies/article/view/3997/3808
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/14031
dc.description.abstractThe two scientific perspectives that compete in social sciences – positivism and postpositivism – present two different perceptions of the realities and their interpretations. The logic of the two different positions perceives identity and the ratio of structure to a unit differently. From positivist perspective, the dominating statements propose that preconceived and ‘stationary’ structures, the states of units of structures and identities exist, whereas post-positivism approach suggests that a circulation of units, structures and identities is a constant action. An aspiration to strictly conform to the logic of one or the other scientific paradigm, while forming ontological and epistemological positions, leads to dead-end, and the initial aspiration of a scientific theory – practical benefit – remains unfulfilled. A way out of this ‘theoretical maze’ is assisted by propositions of scientific realism, which allows combining positions, while adjusting the attitudes of positivism and post-positivism which look contradictory from a standpoint. These propositions follow subjectivistic ontology; however, they deny the fact that it necessarily has to implicate positivistic epistemology. By using the statements of scientific realism, the article justifies a transitional way between the two camps (positivism and post-positivism), while arguing that only by integrating different positions, the research of identity that points to practice is possible. This is especially relevant during the analysis of the structure and the ratio of the structure to a unit. The article holds an attitude that a network society, which has a fresh quality and highlights a double-sided relationship of the structure and a unit of the structure, has been developing in the 21st century. The specific structure of the network is a decentralized structure, which power center can be perceived as an actual network’s self-regulating mode, which ‘indicates’ and ‘assigns’ which identities of the knots in the network are suitable and which ones contradict the structure. In this sense, identities of the network structure’s knots (units) are political and active components of the regulations of the network structure. Because of the two-sided structure and the relationship between structure and unit, the social space is both dynamic (it is being constructed socially) and on some level (at a certain time point in time) permanent. Accordingly, this leads to the proposition that different qualities of the structures will dictate international practices and that in different kinds (types of logic) of structures, subjects that sustain different practices will gain distinct success. Hence, the identity of the unit can directly relate to the power of the nation and to the possibilities of increasing the competition in the system.en
dc.language.isolten
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleTapatumo įtaka efektyviau spręsti visuomenių valdymo problemas tinklo visuomenėseen
dc.title.alternativeThe influence of identity solves the problems of management of the communities in the network societies more effectivelyen
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltTikslas – nustatyti ir įvertinti teorines gaires tyrimams, kuriais siekiama įvertinti tapatumo įtaką efektyviau spręsti tinklo visuomenių problemas. Straipsnyje siekiama derinti / sujungti tapatybės tyrimų (tarptautinių santykių perspektyva) ir socialinių technologijų teorijų įžvalgas. Metodologija – socialiniuose moksluose besivaržančios dvi mokslinės perspektyvos – pozityvizmas ir postpozityvizmas – pateikia dvi skirtingas tikrovės ir tikrovės aiškinimo sampratas. Šių dviejų pozicijų logikos skirtingai suvokia tapatumą bei struktūros ir vieneto santykį: pozityvistinėje perspektyvoje dominuoja teiginiai, jog egzistuoja išankstinės, „stacionarios“ struktūros, struktūros vienetų bei tapatumų būklės, postpozityvistinėje perspektyvoje vyksta nuolatinė vienetų, struktūrų bei tapatumų cirkuliacija. Siekis griežtai atitikti vienos ar kitos mokslinės paradigmos logiką, formuojant ontologines ir epistemologines pozicijas, nuveda į aklavietę ir pirminis mokslinės teorijos siekis – praktinė nauda – lieka neįgyvendintas. Išeitį iš šios „teorinės painiavos“ padeda surasti mokslinio realizmo teiginiai, kurie leidžia suderinti iš pažiūros prieštaraujančias pozicijas, derindami pozityvistines ir postpozityvistines pozicijas: laikosi subjektyvistinės ontologijos, tačiau neigia, kad ji būtinai turi implikuoti pozityvistinę epistemologiją. Straipsnyje naudojantis mokslinio realizmo teiginiais pagrindžiamas tarpinis kelias tarp dviejų stovyklų (pozityvizmo ir postpozityvizmo) argumentuojant, jog tik derinant skirtingas pozicijas įmanomi į praktiką nukreipti tapatybių tyrimai. Tai ypač aktualu analizuojant struktūros ir struktūros vieneto sąveiką. Tyrimo teorinės implikacijos – straipsnyje laikomasi pozicijos, jog XXI a. formuojasi naujos kokybės tinklo visuomenė, kuri išryškina dvipusį struktūros ir struktūros vieneto santykį. Specifinė tinklo struktūra yra decentralizuota struktūra, kurios galios centrą galime suvokti kaip patį tinklo savireguliacinį režimą, „nurodantį“ ir „nustatantį“, kurie tinklo mazgų tapatumai tinka, o kurie struktūrai prieštarauja. Šia prasme tinklinės struktūros mazgų (vienetų) tapatumai yra politiški ir aktyvūs pačios tinklinės struktūros reguliavimo komponentai. Dėl dvipusio struktūros ir struktūros vieneto santykio socialinė erdvė yra kartu ir dinamiška (socialiai konstruojama), ir tam tikru lygiu (tam tikrame laiko taške) pastovi. Tai atitinkamai veda prie teiginio, kad skirtingos struktūros kokybės diktuos skirtingas tarpvalstybines praktikas ir kad skirtingų tipų (logikų) struktūrose skirtingą pasisekimą įgis skirtingas praktikas palaikantys subjektai. Taigi vieneto tapatumas gali tiesiogiai sietis su valstybės galios ir konkurencingumo didinimo sistemoje galimybėmis. Praktinės implikacijos – tokiu būdu „kolektyvinis tapatumas“ šiame kontekste tampa tinklo bei tinklo vienetų (mazgų) stabilumo ir organizuotumo garantu. Tad šia prasme „tapatybė“ gali būti suvokiama ne tik filosofiškai (pasyvia forma), tiesiog kaip „tai, kas aš esu“, bet ir „vadybiškai“ (aktyvia forma) – „kas aš turėčiau būti“, siekiant optimizuoti konkrečią veiklą. Kitaip tariant, tinklo visuomenėje tapatybė įgyja ne pasyvią raišką, bet aktyvią funkciją.en
dc.doiDOI:10.13165/ST-14-4-2-08en
dc.editorial.boardYraen
dc.identifier.aleph000019007en
dc.publication.sourceSocialinės technologijos, 2014, Nr. 4(2)en
dc.subject.facultyPolitikos ir vadybos fakultetasen
dc.subject.keywordSocialinės technologijosen
dc.subject.keywordTapatumasen
dc.subject.keywordTinklo visuomenėen
dc.subject.keywordSocial technologiesen
dc.subject.keywordIdentityen
dc.subject.keywordNetwork societyen
dc.subject.publicationtypeS3en
dc.subject.sciencedirection02S - Politikos mokslaien


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record