Show simple item record

dc.contributor.authorJonaitis, Marius
dc.date.accessioned2015-01-08T08:33:05Z
dc.date.available2015-01-08T08:33:05Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/3047/2848
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/12957
dc.description.abstractThe Code of Civil procedure of Republic of Lithuania establishes a variety of procedural forms. The main forms of summary proceedings are court order and documentary proceedings that are dedicated to reach a higher degree of concentration and economy. One of the main aims of the article is to present the origins of summary proceedings that can be find in roman civil procedure. According to that, the essence of the rescriptorial litigation is revealed. It is stated in the article that the forms of litigation mentioned above essentially fulfilled their destination but there are some problems the courts collide while applying the norms of the Code of Civil procedure regulating the handing of procedural documents passed in the summary civil procedure and as well there exist serious disadvantages while regulating the coming into power of preliminary decision. The author argues the position of the Supreme Court that was developed according to the situation when the copy of a preliminary decision cannot be handed to the defendant because his location is unknown. It is suggested that according to the principle of disposition of parties, the claim should be left not considered meanwhile the right of the decision to apply or not following the ordinary dispute litigation should be given exceptionally to the plaintiff. The author assumes the order of coming into power of preliminary procedure as one of the principle drawbacks in the legal regulation of defined summary trials. In this case establishing the same order of coming into power as for the court order the essential difference between two forms of defined summary trial has not been taken into mind. The author refers to the examples established in the mid–war Code of Civil procedure and in the Code of Civil procedure of the Republic of Latvia and emphasizes that the preliminary decision is passed on the basis of proof that was presented by the plaintiff, the court evaluates the presented literal proof and thus the possibility to pass an unfair decision is much lesser than in the case of court order. According to that it is suggested to amend the Code of Civil procedure stating that the coming into power of preliminary procedure has nothing in common with the contradictions presented by the defendant and establish the right of the defendant to appeal the preliminary decision following the general rules of appeal.en
dc.language.isolten
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleSumarinis procesas: romėniškosios kilmės paieškos, taikymo problemos bei teisinio reglamentavimo galimybės.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-lt2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksui (toliau – CPK), įtvirtinusiam didelę proceso formų įvairovę, teismų praktikoje imta aktyviai taikyti šio kodekso normas, reglamentuojančias teismo įsakymą bei dokumentinį procesą. Galimybe kreiptis į teismą sumarinio proceso tvarka gana dažnai naudojasi ir civilinių teisinių santykių subjektai. Sumarinio proceso sampratos, atskirų sumarinio proceso formų ypatumai mokslinėje literatūroje nagrinėjami gana plačiai, tačiau išsamiau išskirtį istorinę sumarinio proceso kilmę kol kas nebuvo mėginta, todėl tai bene pagrindinis šio straipsnio uždavinys. Sumarinis procesas padeda pasiekti didesnio teismo proceso sutelktumo bei ekonomiškumo, tačiau neretai susiduriama ir su kai kuriomis problemomis. Viena jų – tai aplinkybės, kad skolininko, atsakovo gyvenamoji, buveinės vieta yra nežinoma, paaiškėjimas jau teismui išdavus teismo įsakymą arba priėmus preliminarų sprendimą. Šios problemos aktualumą teismų praktikoje suponuoja intensyvus civilinių teisinių santykių subjektų mobilumas bei ganėtinai žemas verslo subjektų, ypač nedidelių įmonių, veiklos stabilumas, todėl straipsnyje nagrinėjamas proceso koncentruotumo ir tinkamo proceso principų santykis sprendžiant procesinių dokumentų įteikimo šiais atvejais klausimus. Kita vertus, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs CPK net keletą sumarinio proceso formų, ne visiškai pagrįstai nustatė iš esmės vienodą teismo įsakymo ir dokumentiniame procese priimamo preliminaraus sprendimo įsiteisėjimo tvarką, kuri kritikuojama ir teisės mokslininkų, ir praktikų. Straipsnyje į šią problemą mėginama pažvelgti per istorinę prizmę, pasitelkiant romėnų civilinį procesą, tarpukario Lietuvos patirtį, įvertinant kai kuriose užsienio valstybėse egzistuojantį sumarinį procesą.en
dc.identifier.aleph000002015en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2005, 61(69)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordRomėnų teisėen
dc.subject.keywordSumariniai procesaien
dc.subject.keywordRoman lawen
dc.subject.keywordSummary proceedingsen
dc.subject.publicationtypeS5
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record