Show simple item record

dc.contributor.authorŽalimienė, Skirgailė
dc.date.accessioned2014-12-02T11:50:54Z
dc.date.available2014-12-02T11:50:54Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/3005/2806
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/12914
dc.language.isolten
dc.titleNaujausios paslaugų teikimo laisvės tendencijos Europos Sąjungoje.en
dc.typeArticleen
dc.subject.keywordPaslaugosen
dc.subject.keywordTeisinė padėtis, įstatymai ir kt.en
dc.subject.keywordVidaus rinkaen
dc.subject.keywordDie Dienstleistungsfreiheiten
dc.subject.keywordDas Prinzip des Herkunftsstaateen
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.identifier.aleph000002051en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2005, Nr. 64 (72)en
dc.description.abstract-ltMoksle ir praktikoje diskutuojamas su paslaugų teikimo laisve susijęs ir iš Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (ETT) jurisprudencijos kylantis klausimas – ar EB sutarties 49 straipsnis apima tik vienodo elgesio su užsieniečiais, kaip ir su vietiniais piliečiais, laidavimą ir ar jis, be to, gali būti suprantamas ir kaip paslaugų teikimo laisvės nediskriminuojančio pobūdžio apribojimų draudimas. Remiantis ilgą laiką vyravusia doktrina užsieniečiai iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių turėjo tik vieną teisę – reikalauti, kad su jais būtų elgiamasi ne blogiau nei su vietiniais piliečiais (vadinamasis diskriminavimo draudimas). Tačiau dėl ETT jurisprudencijos įtakos šiandien galime teigti, kad EB sutarties 49 straipsnis draudžia kiekvieną priimančios valstybės [1] vykdomą laisvo paslaugų teikimo laisvės apribojimą (vok. Beschränkungsverbot, angl. restriction prohibition). Taigi ar paslaugų teikimo laisvė reiškia tik diskriminavimo draudimą, ar ir apribojimų draudimą? Ar paslaugų teikimo laisvei taikomas priimančiosios valstybės (priimančioji valstybė – tai valstybė, kurioje teikiamos paslaugos), ar kilmės valstybės jurisdikcijos principas? ETT jurisprudencijoje pasiektas priimtinas kompromisas tarp kilmės valstybės ir priimančiosios valstybės principo. Pripažinti užsienio teisės standartus lygiaverčiais yra įpareigota priimančioji valstybė. Tai svarbus posūkis nuo vienodo elgesio su užsieniečiais, kaip su vietiniais piliečiais, principo prie apribojimų draudimo principo. Tik išimtiniais atvejais priimančioji valstybė gali reikalauti, kad būtų laikomasi jos nacionalinių nuostatų būtent tada, kai galima remtis bendrųjų interesų būtinaisiais pagrindais.en
dc.subject.publicationtypeS5


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record