Show simple item record

dc.contributor.authorJurka, Raimundas
dc.date.accessioned2014-10-30T09:29:47Z
dc.date.available2014-10-30T09:29:47Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/2923/2726
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/12728
dc.description.abstractThis article consists of comparing research of development of fear of crime in Lithuania and in other European Union countries and sense of safety in Lithuanian society and in societies of other European and European Union countries. The definition of safety consists from three components: individual level, national level and international level from one side; and political safety, economical safety and security of national defence from another side. The sense of individual safety is subjective feeling while the level of national security is objective circumstance. These two definitions are non identic. The sense of safety and fear of crime in this article are analysed as consequences of crime victimisation. The International Crime Victim Survey in Lithuania in 1997 revealed, that crime victimisation in Lithuania is on the average level among the European and European Union countries. The crime victimisation average in the European Union and other European and non European countries is 24,4 per cent per one year. In Lithuania the same indicator is 26,9 per cent. The indicator in Lithuania is identical to the level of crime victimisation, i.e. in Switzerland (26,7per cent). But Lithuanian inhabitants have much more fear of crime that in other European countries and other industrialised countries of the world. The fear of crime per one year in Lithuania is round twice as much than in other abovementioned countries, and three-three and a half times as much as in Scandinavian countries.en
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleDraudimas versti duoti parodymus prieš save kaip asmens konstitucinių teisių baudžiamajame procese garantas.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltStraipsnyje, pasitelkiant skirtingų teisinių sistemų teisės doktriną bei teismų praktiką, nagrinėjami draudimo versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, kaip asmens konstitucinių teisių baudžiamajame procese garanto, aspektai. Siekdamas atskleisti šios konstitucinio lygmens garantijos turinį, autorius darbe aiškinasi jos istorines prielaidas, formas bei jų mokslinį pagrįstumą bendrosios ir kontinentinės teisės šalių moksle ir praktikoje. Pagrindinis straipsnio tikslas yra išanalizuoti draudimo versti duoti parodymus prieš save reglamentavimo ir įgyvendinimo problemas Lietuvos baudžiamajame procese. Straipsnyje svarstoma, ar valstybės nustatyto liudytojo imuniteto, draudžiančio apklausti šį proceso subjektą apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką, imperatyvus pobūdis yra moksliškai pagrįstas bei praktiškai efektyvus. Straipsnio autorius daro prielaidą, jog minėto imuniteto imperatyvumas, draudžiantis apklausti liudytoja apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką, net ir tuo atveju, jeigu šis pats savo noru sutinka duoti parodymus, išties yra nepagrįstas. Autoriaus teigia, jog šiam draudimui reglamentuoti bei tinkamai įgyvendinti praktikoje, būtina pasitelkti dispozityvųjį teisinio reguliavimo metodą, leidžiantį apklausti tokį liudytoją, jei šis sutinka duoti parodymus. Be to, straipsnyje analizuojamas ir liudytojo imuniteto, atleidžiančio šį subjektą nuo pareigos duoti parodymus prieš save ar savo artimą, pobūdis.en
dc.identifier.aleph000002106en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2006, Nr. 1(79)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordTeisminiai įrodymaien
dc.subject.keywordLiudijimasen
dc.subject.keywordSutartinė garantijaen
dc.subject.keywordProhibitionen
dc.subject.keywordGuaranteeen
dc.subject.keywordGiving evidenceen
dc.subject.publicationtypeS5
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record