Show simple item record

dc.contributor.authorKujalis, Pavelas
dc.date.accessioned2014-10-17T06:50:53Z
dc.date.available2014-10-17T06:50:53Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/2846/2649
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/12582
dc.description.abstractThe legal definition of necessity – since its inclusion onto the Criminal Statute of 1845 till the Republic of Lithuania Criminal Code of 2000 – never referred to a party that sustains injury in the circumstances of necessity. Such a consistent line of the legislature, however, did not facilitate generating a well-reasoned viewpoint in the theory of criminal law. Scholars of criminal law sought in many ways to identify and define the parties who sustain harm in necessity. The definitions suggested by scholars are either more or less acceptable. In Soviet era, one notion – “inflicting harm on the third party” – started to dominate, however. Although lacking in substantial reasoning,this definition became established in most of textbooks and commentaries on criminal code and in other scientific texts. This article specifically deals with the analysis of the notion “inflicting harm on the third party”. The analysis of this issue of necessity is based on historical, linguistic, logical, analytical and other approaches. In a summary of the different viewpoints of scholars in criminal law literature, the author indicates two major streams: scholars who support the opinion that the institution of necessity must include harm done to a third party; and scholars who purport the theory of necessity that excludes harm inflicted on a third party. In research of scientific works the author finds that the criminal law theory of Lithuania lacks any profound analysis of the notion “harm inflicted on a third party”. In addition, the Lithuanian scientists of criminal law a priori support the viewpoint of the first aforementioned scholars’ group. The author backs the opinion of scholars in the second group. On the other hand, he focuses on the study, classification and analysis of the arguments presented by the first group.en
dc.language.isolten
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleSąvokos "trečiasis asmuo" reikšmė esant būtinajam reikalingumui.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltĮstatymiška būtinojo reikalingumo instituto formuluotė nuo jos atsiradimo 1845 m. Baudžiamajame statute iki 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) niekada neturėjo nuorodos į asmenį, kuriam padaroma žala būtinojo reikalingumo sąlygomis. Baudžiamosios teisės mokslininkai vienaip ar kitaip bandė įvardyti ir apibrėžti tuos „žalos patyrėjus“. Kai kurie mokslininkų siūlomi pavadinimai buvo labiau, kai kurie mažiau priimtini. Tačiau tarybiniu laikotarpiu pradėjo vyrauti viena sąvoka ir ji be išsamios argumentacijos prigijo didžiojoje dalyje baudžiamosios teisės vadovėlių, Baudžiamojo kodekso komentarų, kituose mokslininkų darbuose. Tai – „žalos padarymas trečiajam asmeniui“. Šis straipsnis kaip tik skirtas sąvokos „žalos padarymo trečiajam asmeniui“ analizei. Autorius istoriniu, lingvistiniu, logikos, analizės ir kitais metodais gvildendamas šią būtinojo reikalingumo problemą apibendrina baudžiamosios teisės literatūroje pasitaikančias nuomones, jas klasifikuoja, nurodo atskirų nuomonių trūkumus bei argumentuodamas pateikia, jo manymu, priimtiniausią poziciją nagrinėjamu klausimu. Straipsnyje autorius parodo tam tikrą „trečiojo asmens“ būtinojo reikalingumo, kaip baudžiamosios teisės instituto, teorijoje ir „trecčiojo asmens“ civilinėje teisėje paralelę.en
dc.identifier.aleph000002238en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2006, Nr. 7(85)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordTrečiasis asmuoen
dc.subject.keywordBūtinasis reikalingumasen
dc.subject.keywordThe third partyen
dc.subject.keywordNecessityen
dc.subject.publicationtypeS5
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record