Show simple item record

dc.contributor.authorKlumbytė, Skirmantė
dc.date.accessioned2014-10-13T07:34:00Z
dc.date.available2014-10-13T07:34:00Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/2740/2544
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/12421
dc.description.abstractIn 1970s Baltic States apprehended that the Baltic Sea, a distinct marine region with grave environmental problems, called for an effective protective system. The initiatives of the Baltic States resulted in Convention on the Protection of the Marine Environment of the Baltic Sea Area which was signed on 22 March 1974. Material provisions of this convention, which came into force on 3 May 1980, and its shortcomings are analysed in Part 2 of this paper. In the light of political changes and developments in international environmental as well as maritime law, a new convention was signed in 1992 by all the states bordering the Baltic Sea as well as the European Community and it entered into force on 17 January 2000. The most important novelties of this convention as compared with the one signed in 1972 are described in Part 4 of this paper. Despite major improvements introduced by the Convention on the Protection of the Marine Environment of the Baltic Sea Area, 1992, it failed to rectify some of the shortcomings inherited from its predecessor and reviewed in Part 5 of this paper. At the end of this paper certain conclusions as regards the sufficiency of the existing framework in order to achieve the objectives of the Convention on the Protection of the Marine Environment of the Baltic Sea Area, 1992, are drawn.en
dc.language.isoenen
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleComparative analysis of 1974 and 1992 Convention on the Protection of the Marine Environment of the Baltic Sea Area.en
dc.title.alternative1974 m. ir 1992 m. Konvencijos dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos lyginamoji analizė.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-lt1974 m. Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos buvo pirmoji regioninė aplinkos apsaugos konvencija, numatanti valstybių narių įsipareigojimus dėl taršos iš visų taršos šaltinių, tačiau turinti ir tam tikrų trūkumų. Pirma, ji nebuvo taikoma valstybių narių vidaus vandenims. Antra, Konvencija įpareigojo valstybes nares tik kovoti su pavojingų medžiagų, esančių juodajame sąraše, išmetimu, tačiau nenumatė pareigos eliminuoti jau esamą tokių medžiagų sukeltą taršą. Trečia, daugelis Konvencijoje numatytų įsipareigojimų buvo abstraktūs – juos buvo būtina tikslinti HELCOM rekomendacijose. Deja, 1974 m. Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūros aplinkos apsaugos šioms rekomendacijoms nesuteikė teisinės galios, todėl ar jos bus įgyvendintos, priklausė išimtinai nuo valstybių geros valios. Galiausiai pabrėžtina, kad Konvencijoje nebuvo įtvirtintas joks mechanizmas, kuriuo būtų buvę galima užtikrinti Konvencijos vykdymą. 1990-aisiais pasikeitus politinei padėčiai buvo pradėta rengti nauja Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūros aplinkos apsaugos, turinti užtikrinti glaudesnį bendradarbiavimą saugant ir gerinant Baltijos jūros baseino jūrinę aplinką. Naujojoje Konvencijoje įdiegtos naujovės leido išplėsti, sustiprinti ir patobulinti teisinį Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos režimą. Buvo aiškiai numatyta, kad 1992 m. Konvencija dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugos yra taikoma ir valstybių narių vidaus vandenims. Antra, buvo išplėsta taršos iš sausumos šaltinių sąvoka, kuri pagal 1992 m. Helsinkio konvenciją taip pat apėmė ir išsklaidytą taršą. Be to, Konvencijos šalys buvo įpareigotos imtis atitinkamų apsaugos priemonių ne tik jūroje, bet ir sausumoje. Trečia, buvo sugriežtinti valstybių narių įsipareigojimai dėl kenksmingų medžiagų. Kitaip nei 1974 m. Helsinkio konvencija, kuri numatė tik įsipareigojimą kovoti su tokių medžiagų išmetimu, 1992 m. Helsinkio konvencija įpareigojo valstybes nares sustabdyti ir panaikinti Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos taršą, sukeltą kenksmingų medžiagų iš visų taršos šaltinių. Ketvirta, pagal Konvenciją valstybės narės įsipareigojo ne tik reguliariai atsiskaityti HELCOM apie priemones, kurių buvo imtasi Konvencijos ir papildomai priimtų rekomendacijų nuostatoms įgyvendinti, bet ir užtikrinti, kad visuomenei būtų prieinama informacija apie vykdomas arba numatomas priemones taršai sustabdyti ir likviduoti. Tačiau nepaisant visų naujovių 1992 m. Helsinkio konvencija vis dėlto paveldėjo ir tam tikrus ankstesnės Konvencijos trūkumus. HELCOM rekomendacijos ir toliau liko neprivalomos bei vykdomos valstybių gera valia. Antra, išskyrus valstybių pareigą atsiskaityti HELCOM apie įgyvendintas priemones, ir šioje Konvencijoje nebuvo numatytas joks atsakomybės mechanizmas, kuris būtų taikomas Konvencijos šalims pažeidus Konvenciją. Trečia, paaiškėjo, kad 1992 m. Helsinkio konvencijoje įtvirtinto taršos mažinimo režimo efektyvumas priklauso ne nuo teisinių ar institucinių veiksnių, o nuo galimybės gauti finansinę ir techninę pagalbą, reikalingą atitinkamoms priemonėms įgyvendinti.en
dc.identifier.aleph000003064en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2007, Nr. 4(94)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordKonvencijos. Dėl Baltijos jūros baseino jūrinės aplinkos apsaugosen
dc.subject.keywordBaltijos jūraen
dc.subject.keywordTaršaen
dc.subject.keywordJūros aplinkos apsaugaen
dc.subject.keywordHELCOMen
dc.subject.keywordConventions. On the Protection of the Marine Environment of the Baltic Sea Areaen
dc.subject.keywordBaltic Sea.Pollutionen
dc.subject.keywordProtection of the marine environmenten
dc.subject.keywordHELCOMen
dc.subject.publicationtypeS3en
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record