Show simple item record

dc.contributor.authorVeličkienė, Aleksandra Teresė
dc.date.accessioned2014-10-09T08:29:04Z
dc.date.available2014-10-09T08:29:04Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/2724/2528
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/12379
dc.description.abstractQuite a few Latin words – modern legal and political terms – in ancient Rome did not use to mean what they mean at present. Throughout many centuries their meanings changed and new niches of their usage emerged. Cliens and patronus (client and patron) happen to be among the most interesting words from this point of view. In the early Republic of Rome they used to be the concepts which embodied noble, almost sacred family relations. Those relations were legally, though not universally, regulated and provided the grounds for social, political and private mutual assistance. Yet, at the end the Republic and during the early Empire, especially in towns and Rome itself, cliens frequently used to become a miserable, humiliated and ridiculed person but personally a free man. Naturally, at that time clients and patrons were bound by certain obligations, but the Roman poet Martialis who used to be a client himself noticed that a new generation of clients frequently used to be merely a crowd of sycophants which would clap their hands for their patron in a forum, patiently listen to the readings of his worthless verses or wait for his presents and sportula (a handout of food or a little money). Such a phenomenon could have appeared due to the fact that during that period (the first and second centuries) in Rome considerable wealth was accumulated in the hands of the few, the morals deteriorated, numerous slaves were acquired during wars. The slaves used to do all the dirty jobs while the free citizens found it disgraceful to be engaged in trade, to work in small workshops of goldsmiths or launderers as well as to clean the streets of the town. These spheres were resolutely and willingly occupied by former slaves – libertines, who frequently used to make a career and become rich while the free citizens, frequently former high officials, having become impoverished for certain reasons, used to listen humbly to the offences of insolent patrons and to hurry through the rain and mud of an early morning to greet their “lord”. The objective of this paper is to draw attention of those who are interested in law and politics to the fact that a considerable number of the words-terms of those spheres which are of Latin origin throughout centuries began to mean not the same they used to mean in ancient Rome when Latin used to be the colloquial language of the Roman people. This information could deepen the knowledge of the sciences mentioned above, to define the exact boundaries of the usage of those terms or to encourage the need for linguistic-sociological research.en
dc.language.isolten
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleClientela: žodžio ir reiškinio evoliucija.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltGana daug lotyniškų žodžių – dabartinių teisės ir politikos terminų – senovės Romoje reiškė ne tą patį, ką jie reiškia dabar. Per daugelį amžių jų reikšmės kito, atsirado naujų jų vartojimo sričių. Vieni iš įdomiausių šia prasme žodžių yra cliens ir patronus (klientas ir patronas). Ankstyvojoje Romos Respublikoje tai buvo taurius, beveik šventus šeimynos ryšius įkūnijusios sąvokos. Tie ryšiai, nors ir nevisapusiškai, bet teisiškai buvo reguliuojami ir grindė socialinę, politinę bei privačią savitarpio pagalbą. Tačiau Respublikos pabaigos ir ankstyvosios Imperijos laikotarpiu, ypač miestuose ir pačioje Romoje, cliens dažniausiai tampa varganu, pažemintu ir išjuokiamu, tiesa, asmeniškai laisvu, žmogumi. Žinoma, ir dabar klientus su patronais siejo tam tikri įsipareigojimai, tačiau romėnų poetas Marcialis (jis ir pats klientavo) matė, jog naujoji klientų karta dažnai tebuvo tik pataikūnų minia, triukšmingai plojanti patronui forume, kantriai klausanti jo nevykusių eilėraščių garsaus skaitymo, laukianti jo dovanėlių ir niekingos sportulos (maisto davinio ar šiek tiek pinigų). Toks reiškinys galėjo atsirasti todėl, kad to laikotarpio (I–II a.) Romoje nedaugelio rankose susikaupė didžiuliai turtai, smuko moralė, karų metu atsirado gausybė vergų, kurie atlikdavo visus juodus darbus, o laisviesiems piliečiam atrodė gėdinga užsiimti prekyba, dirbti mažose auksakalių ar skalbėjų dirbtuvėlėse, tvarkyti miesto gatves. Šiose srityse ryžtingai ir noriai darbavosi buvę vergai – atleistiniai, dažnai padarydavę karjerą ir praturtėdavę, o laisvieji piliečiai, neretai anksčiau buvę aukšti pareigūnai, tačiau kažkodėl nuskurdę, nuolankiai klausėsi įžūlių patronų įžeidimų ir skubėdavo per lietų bei purvą anksti rytą pasveikinti savo „valdovo“. Šio straipsnelio tikslas – atkreipti teisės ir politikos mokslais besidominčiųjų dėmesį, kad nemažas skaičius lotyniškos kilmės šių sričių žodžių – terminų, bėgant amžiams, ėmė reikšti visai ne tą patį, ką reiškė senovės Romoje, kai lotynų kalba buvo romėnų tautos šnekamoji kalba. Tai galėtų pagilinti minėtų mokslų žinias, apibrėžti tų terminų vartojimo ribas, skatinti lingvistinio- sociologinio tyrinėjimo poreikį.en
dc.identifier.aleph000003074en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2007, Nr. 5(95)en
dc.subject.facultyPolitikos ir vadybos fakultetasen
dc.subject.keywordDiktatoriaien
dc.subject.keywordImperatoriaien
dc.subject.keywordProvokacijaen
dc.subject.keywordParasitaien
dc.subject.keywordVartotojaien
dc.subject.keywordPatronas ir klientasen
dc.subject.keywordPatronaien
dc.subject.keywordSportulaen
dc.subject.keywordDictatoren
dc.subject.keywordSportulaen
dc.subject.keywordCliensen
dc.subject.keywordImperatoren
dc.subject.keywordProvocatioen
dc.subject.keyword.Parasitoien
dc.subject.publicationtypeS3en
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record