Show simple item record

dc.contributor.authorVėgėlė, Ignas
dc.date.accessioned2014-10-08T07:32:43Z
dc.date.available2014-10-08T07:32:43Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/2701/2505
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/12336
dc.description.abstractThe article analyses the preliminary ruling procedure and its impact to the development of EC law and the relationship between the ECJ and national courts. The right and the duty of the national courts to refer the questions to the ECJ is the primary objective of the article. It is widely recognised that the national courts enjoy a discretion in deciding whether or not to refer to the ECJ, however, the article demonstrates that this discretion is comparably limited. It is suggested that the discretion to refer the ECJ shall be divided in two forms: discretion to ascertain whether a decision on a question of community law is necessary to enable them to give judgment and the discretion to factually address the ECJ. The degree of discretion enjoyed is important for the purposes of establishing state liability. The widest discretion is enjoyed be national courts in deciding that a decision on a question of EC law is necessary in a particular case. If the national court decides that it needs the interpretation of the community law in a particular case, the court of the last instance must refer the case to the ECJ (except acte clair or acte éclairé situation provided in famous Cilfit decision). Therefore, it is concluded that the courts of last resort does not enjoy any discretion of this form, however, that form of discretion is still enjoyed by other national courts. The article pays attention that even where the court enjoys the discretion, the discretion itself is not unlimited and is restrained by the EC law either.en
dc.language.isolten
dc.titleNacionalinių teismų teisė ir pareiga kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą.en
dc.typeArticleen
dc.subject.keywordEuropos Sąjungos teisėen
dc.subject.keywordEuropos Bendrijos teisėen
dc.subject.keywordPrejudicinis sprendimasen
dc.subject.keywordNacionalinio teismo diskrecijaen
dc.subject.keywordEuropean Union lawen
dc.subject.keywordEuropean Union lawen
dc.subject.keywordEuropean Community lawen
dc.subject.keywordPreliminary rulingen
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.identifier.aleph000003155en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2007, Nr. 7(97)en
dc.description.abstract-ltSiame straipsnyje analizuojamas prejudicinio sprendimo mechanizmas, jo įtaka Europos Bendrijos (EB) teisės raidai ir santykio tarp Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei nacionalinių teismų kaitai. Pagrindinis straipsnio tyrimo objektas - nacionalinių teismų teisė ir pareiga kreiptis prejudicinio sprendimo į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą (ETT). Nors visuotinai pripažįstama nacionalinių teismų diskrecija kreiptis prejudicinio sprendimo, tačiau šiame straipsnyje siekiama įrodyti, kad nacionalinio teismo diskrecija (t. y. teisėtas pasirinkimas) yra gana ribota. Siūloma skirti dvi nacionalinio teismo diskrecijos dėl kreipimosi į ETT formas: diskrecija nuspręsti, ar nacionaliniam teismui konkrečioje byloje yra reikalingas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo išaiškinimas, ir diskrecija kreiptis į šį Teismą, dėl prejudicinio sprendimo. Plačiausiai diskrecija naudojasi nacionaliniai teismai, nustatydami, ar konkrečioje byloje būtinas Bendrijos teisės aiškinimas. Jei nacionalinis teismas nustato, kad konkrečioje byloje jam yra būtinas EB teisės aiškinimas, galutinės instancijos teismas privalo (išskyrus Cilfit byloje suformuluotas išimtis) kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, kitaip tariant, netenka jokios diskrecijos. Vis dėlto kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo neprivalo negalutinės instancijos teismai, t. y. išlaikoma diskrecijos teisė. Straipsnyje pabrėžiama, kad visais atvejais teismo diskrecija nėra neribota: ji iŠ dalies varžoma proceso ir materialinių taisyklių, precedento tradicijos, subjektyvių ir objektyvių priežasčių, o konkrečiu atveju ir pačios Europos Bendrijos teisės. Straipsnyje pažymima, kad, pažeidus pareigas kreiptis prejudicinio sprendimo, valstybei gali kilti neigiamų pasekmių: Komisija gali inicijuoti procedūrą prieš valstybę narę dėl įsipareigojimų pagal EB Sutartį nevykdymo (EB Sutarties 226 str), taip pat valstybė gali būti priversta atlyginti žalą privatiems asmenims. Abi šios pasekmės gali kilti inter alia dėl nacionalinio teismo sprendimų, kurie pažeidžia Bendrijos teisę: atsakomybė gali kilti už kiekvienos valstybės institucijos, net ir konstituciškai nepriklausomos, kokie yra nacionaliniai teismai, veikimą ar neveikimą.en
dc.subject.publicationtypeS3en


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record