Show simple item record

dc.contributor.authorPiesliakas, Alenas
dc.contributor.authorDvilaitis, Vidmantas
dc.date.accessioned2014-09-22T07:45:33Z
dc.date.available2014-09-22T07:45:33Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/1749/1638
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/11982
dc.description.abstractLithuanian law as well as in the European Union law. Thus, some uncertainties arise in criminal law theory and practice. The concepts of an electronic payment instrument under Lithuanian law, European Union law and practice, features and examples are analysed in this article. An electronic payment instrument has a few features: it must be material; it must have a special purpose - to make non-cash settlements. Furthermore, the mechanism of payment performance must be taken into account. Credit cards are the most common electronic payment instruments in Lithuania. There are a lot of types of cards, but not all cards are credit cards. There exist three different types of cards. The first type consists of cards the purpose of which is to settle for goods or facilities. Two types of these cards are well-known: credit and debit cards. Credit cards are, for example, international "Visa", "Mastercard", "American express" or domestic "Ego" issued by Hansabankas. Debit cards are "Visa electron", "Maestro Cirrus". Arguably, these types of cards are the object of Articles 214 or 215 of the CC. The second type consists of cards the purpose of which is to obtain discounts at payment places. These types of cards are released by traders or shopping centres and they cannot be recognized as an object of Articles 214 or 215 of the CC. The third type are cards which have the features of the two above-mentioned types. Whether they are an object of Articles 214 or 215 of the CC depends on the purpose which led the owner to obtain them. If the purpose is to make a settlement, then they can be the object of these crimes, otherwise - they cannot. [...]en
dc.language.isolten
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleElektroninės mokėjimo priemonės kaip baudžiamojo kodekso 214 ir 215 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų dalyko, samprata.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-lt2000 m. Baudžiamajame kodekse (toliau- BK) kriminalizavus neteisėtą disponavimą elektronine mokėjimo priemone, tiek baudžiamosios teisės teorijoje, tiek praktinėje teisėsaugos įstaigų veikloje kilo neaiškumų dėl BK 214 ir 215 straipsnių taikymo. Darbe atskleidžiamas BK 214 ir 215 straipsniuose numatytų nusikaltimų dalykas. Vienas jų yra elektroninė mokėjimo priemonė. Nagrinėjama elektroninės mokėjimo priemonės samprata pagal Europos Sąjungos teisės aktus, Lietuvos Respublikos įstatymus ir teismų praktiką, atskleidžiami jos požymiai ir pateikiama pavyzdžių. Lietuvoje plačiausiai paplitusi elektroninė mokėjimo priemonė yra mokėjimo kortelė. Tačiau naudojamos įvairios kortelės, todėl būtina nustatyti, kokios jų yra mokėjimo kortelės ir kartu elektroninės mokėjimo priemonės. Baudžiamoji atsakomybė Lietuvos Respublikos BK nustatyta už neteisėtą disponavimą svetima elektronine mokėjimo priemone, todėl būtina aiškiai apibrėžti „svetimumo" ir „neteisėtumo" sąlygas.en
dc.identifier.aleph000004526en
dc.publication.sourceJurisprudencija,2008, Nr. 11(113)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordKredito kortelėsen
dc.subject.keywordKredito kortelėsen
dc.subject.keywordMokėjimų elektroninio pervedimo sistemosen
dc.subject.keywordNeteisėtas valdymasen
dc.subject.keywordElectronic payment instrumenten
dc.subject.keywordCredit carden
dc.subject.keywordDebit carden
dc.subject.publicationtypeS3en
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record