Show simple item record

dc.contributor.authorElzbergas, Tadas
dc.date.accessioned2014-09-19T08:12:45Z
dc.date.available2014-09-19T08:12:45Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/1734/1625
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/11955
dc.description.abstractPrivate health insurance is health insurance freely selected by an individual and paid from individual funds of the policyholder or from the funds of the policyholder’s employee, the object of which is property interest of an individual related with payment for individual health care services. In each Member State of the European Union health insurance system has its own specificities with private health insurance performing one of the following functions - 1) serving an alternative for the statutory health insurance; 2) complementing statutory health insurance through compensation of costs which statutory health insurance does not cover or covers only to a certain extent; 3) providing additional insurance cover to a policyholder. In terms of its functions health insurance is classified into altemative, supplementary and complementary. Private health insurance was not a part of the single insurance market in the European Union until 1992 because it was considered that policyholders in health insurance market needed special protection. Upon adoption of the Third Non-life Insurance Directive in 1992, private health insurance market in the European Union was liberalised. The Directive enabled the insurers to provide insurance services in any Member State, prohibited Member States from regulating amounts of insurance premiums and from revising and approving insurance policy conditions before issuing them to the market, established minimum solvency standards for insurers and banned discrimination ofinsurers in Member States on the grounds of their legal form. Nevertheless, the Directive reserves the right for Member States to regulate private health insurance market more tightiy than it establishes. Firstly, the Directive does not apply to legal regulation of statutory health insurance. Secondly, the Directive does not apply when statutory health insurance is fully or partially replaced by private health insurance. The laws of the Republic of Lithuania provide for a possibility of private supplementary health insurance, but smooth functioning of private health insurance market is not possible because of underdeveloped legal regulation. Private health insurance in Lithuania is govemed by the Law on Insurance which implements provisions of the European Union legislation, but the possibility of adopting a separate Law regulating private health insurance is yet to be considered.en
dc.language.isolten
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleEuropos Sąjungos teisės įtaka privataus sveikatos draudimo teisiniam reguliavimui.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltPrivatus sveikatos draudimas (angl. private health insurance) - tai asmens laisvai pasirenkamas sveikatos draudimas, apmokamas iš draudėjo asmeninių arba draudėjo darbdavio lėšų, kurio objektas yra asmens turtinis interesas, susijęs su asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimu. Kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje veikia savita sveikatos draudimo sistema, kurioje privatus sveikatos draudimas gali atlikti vieną iš šių funkcijų: 1) sudaryti alternatyvą privalomajam sveikatos draudimui; 2) papildyti privalomąjį sveikatos draudimą kompensuojant išlaidas, kurių nepadengia ar nevisiškai padengia privalomasis sveikatos draudimas; 3) suteikti draudėjui papildomą apsaugą. Pagal atliekamas funkcijas sveikatos draudimas skirstomas į alternatyvųjį (angl. alternative), pridėtinį (angl. suplementary) ir papildomąjį (angl. complementary). Privatus sveikatos draudimas kuriant draudimo rinką Europos Sąjungoje buvo eliminuotas iki 1992 metų motyvuojant tuo, kad draudėjams sveikatos draudimo rinkoje reikalinga speciali apsauga. 1992 metai priimant trečiąją ne gyvybės draudimo direktyvą privataus sveikatos draudimo rinka Europos Sąjungoje buvo liberalizuota. Direktyva atvėrė kelią draudikams teikti paslaugas bet kurioje valstybėje narėje, valstybėms narėms uždraudė reguliuoti draudimo įmokų dydžius, tikrinti ir tvirtinti draudimo polisų sąlygas prieš išleidžiant juos į rinką, nustatė minimalius draudikų mokumo standartus bei uždraudė valstybėms narėms diskriminuoti draudikus dėl jų teisinės formos. Tačiau tam tikrais atvejais direktyvoje numatytos išimtys palieka teisę valstybėms narėms reguliuoti sveikatos draudimo rinką griežčiau, nei numatyta direktyvoje. Visų pirma, direktyvos nuostatos netaikomos privalomojo sveikatos draudimo teisiniam reguliavimui. Antra, valstybės narės gali netaikyti direktyvos nuostatų, kai privatus sveikatos draudimas visiškai ar iš dalies pakeičia privalomąjį sveikatos draudimą. Lietuvos įstatymai numato privataus papildomojo sveikatos draudimo galimybę, tačiau privataus sveikatos draudimo rinka negali sklandžiai funkcionuoti dėl teisinio reguliavimo trūkumo. Privatų sveikatos draudimą Lietuvoje reguliuoja Draudimo įstatymas, kuriame yra įgyvendintos Europos Sąjungos teisės nuostatos, tačiau būtina svarstyti galimybę priimti atskirą įstatymą, skirtą privačiam sveikatos draudimui reguliuoti.en
dc.identifier.aleph000004625en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2008, Nr. 12(114)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordDraudimas, sveikatosen
dc.subject.keywordPrivatus sveikatos draudimasen
dc.subject.keywordHealth insurancseen
dc.subject.keywordPrivate health insuranceen
dc.subject.publicationtypeS3en
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record