Show simple item record

dc.contributor.authorKatuoka, Saulius
dc.contributor.authorČepinskytė, Agnė
dc.date.accessioned2014-05-20T12:10:24Z
dc.date.available2014-05-20T12:10:24Z
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/1052/1006
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/11638
dc.description.abstractThe United Nations has shown recurrent inability to respond to international threats caused by severe human rights violations and thus failed to perform one of its main function—preservation of international peace and security in the world. This evidenced gaps in the United Nations, caused mainly by the veto right in the voting system within the Security Council and limited powers of the General Assembly. The international community gave a twofold answer to this problem: radical humanitarian intervention and the recent concept of the responsibility to protect. The main problem with regard to humanitarian intervention is its legality—its compliance with the prohibition of the use of force. The responsibility to protect does not clash with the prohibition of the use of force, but its legal implications are rather vague— being intensively discussed in the international forum, the responsibility to protect has not yet appeared in any legally binding international document. This article discusses the legal significance of humanitarian intervention and the responsibility to protect, and aims to determine how they affect, if at all, the regulation of the use of force in the international relations, as well as how they respond to the issue of large scale atrocities in the world.en
dc.language.isoenen
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleResponse to large-scale atrocities : humanitarian intervention and the responsibility to protect.en
dc.title.alternativeAtsakas į didelio masto žiaurumus – humanitarinė intervencija ir pareigos apsaugoti koncepcija.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltTOC Premier Santrauka (liet.): Vienas pagrindinių Jungtinių Tautų tikslų – užtikrinti taiką ir saugumą pasaulyje. Tačiau ši tarptautinė organizacija ne kartą nesugebėjo atsakyti į tarptautines grėsmes, sukeltas sunkių žmogaus teisių pažeidimų, taip parodydama, kad Jungtinių Tautų sistemoje yra trūkumų. Tai daugiausia lemia veto teisės panaudojimas Saugumo tarybos balsavimo sistemoje bei per menkos Generalinės asamblėjos galios. Šie trūkumai neretai užkerta kelią Jungtinėms Tautoms imtis atsakomųjų veiksmų į tarptautines grėsmes – Ruandos, Darfūro tragedijos yra pavyzdžiai, liudijantys Jungtinių Tautų neefektyvumo tokiais atvejais pasekmių rimtumą. Tarptautinė bendrija į šią problemą pateikė dvilypį atsakymą: humanitarinę intervenciją bei pareigos apsaugoti koncepciją. Šiame straipsnyje analizuojamas šių dviejų institutų teisinis reikšmingumas – kiek tai keičia, jei apskritai keičia, tarptautinį teisinį jėgos nenaudojimo reguliavimą bei kaip tai prisideda prie didelio masto žiaurumų problemos sprendimo. Pareigos apsaugoti principas daugiausiai nukreiptas į humanitarinių krizių prevenciją. Humanitarinė intervencija – jėgos panaudojimas prieš kitą valstybę, siekiant sustabdyti humanitarinę krizę joje – yra radikalus atsakas esant kraštutinėms situacijoms. Taigi teoriniu požiūriu humanitarinė intervencija ir pareigos apsaugoti principas galėtų papildyti vienas kitą – humanitarinė intervencija išliktų ultima ratio esant kraštutinėms situacijoms, kurių atsiradimo galimybę pareigos apsaugoti principas sumažintų iki minimumo. Tačiau praktikoje tokia dviejų koncepcijų harmonija ir jų įgyvendinimo efektyvumas yra apsunkinti valstybių selektyvumo bei teisinio reguliavimo netikslumo problemomis. Pagrindinė humanitarinės intervencijos problema yra jos teisėtumas – (ne)suderinamumas su jėgos naudojimo draudimu. Jungtinių Tautų Chartijos 2(4) straipsnis uždraudžia naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose – šis draudimas įtvirtintas ir tarptautinėje paprotinėje teisėje. Chartija nenumato teisės į humanitarinę intervenciją kaip jėgos nenaudojimo išimties, todėl pagrindinis klausimas yra – ar tokia teisė egzituoja tarptautinėje paprotinėje teisėje. Valstybių praktikos ir opinio juris – dviejų tarptautinio papročio elementų – analizė rodo, kad tokie tvirtinimai kol kas yra per ankstyvi. Pareigos apsaugoti koncepcija neprieštarauja esamam tarptautiniam jėgos naudojimo reguliavimui. Tačiau jos teisinė reikšmė yra neaiški – pareiga apsaugoti nenumatyta jokiame teisiškai įpareigojančiame tarptautiniame dokumente, dėl to ji kol kas laikytina de lege ferenda. Vis dėlto pareigos apsaugoti koncepcija skatina valstybių praktiką vystytis tam tikra linkme, ypač stiprinant regioninę humanitarinių krizių prevenciją. Taigi svarbu toliau plėtoti šią koncepciją, nes jos efektyvus įgyvendinimas paskatintų keisti jėgos naudojimo reguliavimą tarptautinėje teisėje, o šie pokyčiai būtini tam, kad būtų užtikrintas adekvatus atsakymas į dabartinius iššūkius.en
dc.identifier.aleph00007398en
dc.publication.sourceJurisprudencija,. 2010, Nr. 3(121)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordHumanitarinė intervencijaen
dc.subject.keywordŽmogaus teisėsen
dc.subject.keywordJungtinės Tautosen
dc.subject.keywordHumanitarian interventionen
dc.subject.keywordHuman rightsen
dc.subject.keywordThe United Nationsen
dc.subject.publicationtypeS3en
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

FilesSizeFormatView

There are no files associated with this item.

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record