dc.description.abstract-lt | Aukštojo mokslo studijų finansavimo sistema yra vienas iš esminių veiksnių, nulemiančių visą aukštojo mokslo sistemą – ir instituciniu, ir kokybiniu, ir prieinamumo, ir kitais lygmenimis. Aukštajam mokslui tampant masiniu reiškiniu, įgyvendinant mokymosi visą gyvenimą, nenuosekliųjų studijų ir kitas programas, bet kiekvienu aukštojo mokslo sistemos aspektu susiduriama su finansinėmis probelmomis. Kad ir kokia finansiškai pajėgi būtų valstybė, akivaizdu, jog finansinių išteklių klausimas visada išliks viena iš aktualiausių probleminių aukštojo mokslo veiklos sričių. Todėl aukštojo mokslo institucijoms ir valstybei neišvengiamai kyla keletas esminių strateginių klausimų: kaip paskirstyti ribotus valstybės išteklius, skirtus aukštajam mokslui; kokie finansiniai bei teisiniai mechanizmai yra optimalūs, siekiant maksimalaus aukštojo mokslo prieinamumo, studijų kokybės ir nacionalinių aukštųjų mokyklų konkurencingumo globalizacijos sąlygomis. Remiantis mokslininkų darbais, straipsnyje analizuojami keli aukštojo mokslo finansavimo modeliai: pagal aukštojo mokslo finansavimo šaltinių sąveiką ir finansuotojų daromą poveikį aukštojo mokslo sistemai – biurokratinis, kolegialus ir rinkos modeliai; pagal aukštojo mokslo valstybinio finansavimo adresatą – institucinis, programinis ir paslaugos gavėjo finansavimas.
Biurokratinio aukštojo mokslo finansavimo modelio pagrindinis principas yra visiškas aukštųjų mokyklų biudžeto asignavimas valstybės lėšomis. Kolegialus modelis paprastai reiškia valstybės subsidijuojamą aukštųjų mokyklų veiklą, aukštųjų mokyklų teisę pritraukti privačių lėšų, taip pat aukštojo mokslo institucijų teisę laisvai disponuoti joms suteiktomis lėšomis. Rinkos modelyje numatoma alternatyvių finansavimo šaltinių galimybė ir įpareigojimas suderinti visų svarbiausių aukštojo mokslo sistemos dalyvių interesus. Valstybinio finansavimo būdai ir mechanizmai skirtingose valstybėse yra labai įvairūs. Jų pasirinkimas priklauso nuo valstybiniu reguliavimu siekiamų tikslų, valstybės ekonominio pajėgumo, jos institucijų ir aukštųjų mokyklų autonomijos santykio. Tačiau dėl to, jog valstybė vis dar yra pagrindinis aukštojo mokslo sistemos finansuotojas, pasirinktas valstybinio finansavimo metodas turi garantuoti efektyvumą, kokybiškumą ir būti pakankamas. Instituciniam aukštojo mokslo finansavimui būdinga tai, jog finansuojama pati aukštojo mokslo paslaugas teikianti institucija, atsižvelgiant į studijų ir mokslinių tyrimų sąnaudas. Programinio finansavimo nuostatos įgalina valstybę skirti lėšų konkrečioms studijų programoms, numatant tikslus, kurių turėtų pasiekti programą teikianti institucija. Paslaugos gavėjo finansavimo metodas orientuotas į tiesioginių paslaugos gavėjų – studentų – finansavimą, kai nuo jų priklauso, kokiai aukštojo mokslo institucijai skirti jiems valstybės suteiktas aukštajam išsilavinimui įgyti lėšas. | en |