Show simple item record

dc.contributor.authorVenckienė, Eglė
dc.date.accessioned2014-03-06T09:07:04Z
dc.date.available2014-03-06T09:07:04Z
dc.date.issued2014-03-06
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/624/586
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/11425
dc.description.abstractThe article construes a modern concept of human dignity and factors influencing it. On the grounds of the Antique Greek-Roman notion of a human being as in-dividuus (Lat. not divisible, integral) and per-sona (Lat. mask, role played by an actor), the ambiguity of the human dignity is revealed: on one hand, every human being enjoys an unchangeable and non-deprivable dignity of the human being, on the other hand, the human being, as a creature and participant of social relations, himself/herself creates the dignity of a person. On the grounds of the hermeneutical attitude, it is shown that that human dignity (within the meaning of individuum) may be protected only by means of the guarantees of particular human rights and, vice versa, only by ensuring particular human rights one may also guarantee the protection of human dignity.en
dc.language.isoenen
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleThe right to dignity: terminological aspects = Teisė į orumą: terminologiniai aspektai.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltŽmogaus orumo terminas demokratinės valstybės teisės sistemoje vartojamas dviem aspektais: kaip žmogaus teisių sistemą pagrindžiantis principas ir kaip savarankiškos teisės objektas. Tačiau sąvoka „orumas“ lieka tuščia formuluotė, neįvardijant to vertingumo pagrindo, žmogaus orumo susiejimas su žmogaus teisėmis lieka deklaratyvus, o orumas kaip savarankiškos teisės objektas atrodo kaip asmeninė, jokių pareigų nesaistoma, individo moralinė vertybė. Straipsnyje siekiama teoriniu ir praktiniu aspektais kompleksiškai ištirti žmogaus orumo sąvoką, apibrėžti ją kaip teisinę kategoriją. Aiškinamos ir interpretuojamos normos tų tarptautinių dokumentų ir valstybės vidaus teisės aktų, kurie įtvirtina teisę į orumą ir jos apsaugą, analizuojami tokie su žmogaus orumu susiję klausimai, kaip skirtingi teisės į orumą įgijimo, apsaugos aspektai, kurie iki šiol apskritai nebuvo mokslinio tyrimo objektas, bet padedantys atskleisti orumo sąvokos turinį, probleminius terminologijos aspektus. Jei laikomasi pozicijos, kad demokratinės valstybės pagrindinė vertybė yra žmogus, tai teisė – jo interesų įgyvendinimo ir gynimo priemonė. Jos pagalba žmogus kaip integrali fizinė ir dvasinė būtybė XX a. a priori pripažintas vertybe. Tai demokratinio pasaulio susitarimas, bet ne empiriško įrodinėjimo dalykas, kad nepriklausomai nuo individualių fizinių, moralinių arba kitokių savybių visi žmonės laikomi lygūs savo orumu/vertingumu dėl savo išskirtinumo gamtos pasaulyje. Kad žmogus galėtų įgyvendinti išskirtinius savo sugebėjimus, kiekvienas pripažintas teisės subjektu. Taigi galima sakyti, kad sąvokos „orumas“ pirmasis aspektas yra „žmogaus orumas“ kaip integralus biologinis ir dvasinis jo vertingumas, pagrindžiantis visą žmogaus teisių sistemą. Žmogaus orumo apsauga reiškia žmogiškosios būtybės kaip subjekto apsaugą nuo jo pavertimo objektu. Antrasis „orumo“ sąvokos aspektas yra „asmens orumas“ kaip individualus socialinis vertingumas. Jo išeities pozicija yra koncepcija, kad žmogus – socialinė būtybė, kuri per bendravimą ir bendradarbiavimą su kitais visuomenės nariais kuriasi kaip asmenybė. Asmens orumas, kaip ir žmogaus orumas, – tai moderni koncepcija, susiformavusi XX a. Iki tol šis terminas labiau vartotas apibūdinti aukštesnio socialinio sluoksnio atstovą. Socialinis vertingumas šiuolaikine prasme kuriamas laikantis ne tik dorovės normų, bet ir kitų socialinio elgesio taisyklių, iš jų – ir teisės normų. Tarptautiniuose ir valstybių vidaus teisės aktuose kiekvienam asmeniui pripažįstama savarankiška teisė jį kurti ir ginti. Paprastai ši teisė įvardijama kaip teisė į garbę ir orumą. Naudodamasis teisėmis, laikydamasis kitų visuomenės socialinių normų, asmuo įgyja subjektinę teisę į garbę ir orumą – į savo susikurtą, skirtingą nuo kitų visuomenės narių, individualų socialinį vertingumą. Jį ginant privalu atsižvelgti į konkrečios visuomenės, konkretaus laikmečio dorovės normas, nes asmens orumas kaip teisinė kategorija turi neginčijamą dorovinį aspektą, kuris nėra konstanta. Jis kinta priklausomai nuo vietos, laiko ir jo apsauga yra valstybės vidaus teisės uždavinys, priešingai nei žmogaus orumas, kuris yra demokratinės bendruomenės tikslas, todėl jo apsauga yra ir tarptautinės teisės uždavinys.en
dc.identifier.aleph00008806en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2011, Nr. 18(1)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordBūtybių orumasen
dc.subject.keywordŽmogiškosios būtybės orumasen
dc.subject.keywordTeisė į orumąen
dc.subject.keywordDignity of a creatureen
dc.subject.keywordDignity of the human beingen
dc.subject.keywordRight to dignityen
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record