Show simple item record

dc.contributor.authorReches, Ruth
dc.date.accessioned2014-02-25T12:06:51Z
dc.date.available2014-02-25T12:06:51Z
dc.date.issued2014-02-25
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/societal-studies/article/view/1348/1295
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/11287
dc.description.abstractRestorative justice is a process within which a penitent offender takes the responsibility for his/her deed, the damage inflicted on the victim and is encouraged to reimburse the victim for the material and moral damage. The idea of restorative justice is becoming more and more relevant in the modern legal and criminological discourse. Restorative justice is believed to alter the current model of law, which is directed towards the punishment of an offender. Restorative punishment is considered to be favourable for the victim of a crime (as it stimulates the offender to compensate the latter), for the offender (as it makes him/her better understand the damage made to the victim and, thus, stimulates his/her improvement and allows his/her integration into society), and for the society (as it restores public relations violated by an offence more effectively). Therefore, the definition of restorative justice is associated with the hopes regarding the humanization of penal justice and, together, of all society. However, regardless their long existence, popularity and wide support, in real life the ideas of restorative justice make their way very slowly and painfully. The law of even the most progressive societies is still oriented towards punishment, and the ideas of restorative justice, although supported, have not yet occupied a sufficiently important place in the legal system. The article deals with an analysis of the psychological reasons for resistance to restorative punishment in legal practice. The following statements are grounded with reference to an overview of psychological research: 1. the ideas of restorative justice confront with the spontaneous orientation to reparation (revenge); 2. this orientation, in its turn, is a result of an improper evaluation of the emotional impact of revenge on the victim’s psychological state; 3. in the implementation of restorative justice, the structure of real emotional reactions of the victim and other people to the committed crime is understood inadequately. The author of the article concludes that the most important precondition for a wider implementation of restorative justice is the identification and overcoming of resistance to it. An integration of the elements of restorative justice into the context of the actual criminal law may be suggested as well.en
dc.language.isolten
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titlePsichologinio pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui problema.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltAtkuriamasis teisingumas – tai procesas, kai atgailaujantis pažeidėjas prisiima atsakomybę už savo poelgį, padarytą žalą nukentėjusiajam bei yra skatinamas atlyginti nusikaltimo aukai padarytą materialinę ir moralinę žalą. Atkuriamojo teisingumo idėja šiuo metu teisiniame ir kriminologiniame diskurse darosi vis aktualesnė. Tikimasi, kad šis teisingumas pakeis dabartinį teisės modelį, nukreiptą vien į nusikaltėlio nubaudimą. Manoma, kad atkuriamasis teisingumas yra palankesnis ir nusikaltimo aukai (skatina nusikaltėlį atlyginti jai), ir nusikaltėliui (verčia jį geriau suvokti aukai padarytą žalą ir taip skatina jį pasitaisyti, leidžia vėl integruotis į visuomenę), ir visuomenei (veiksmingiau atkuria nusikaltimo pažeistus visuomeninius santykius). Dėl to su atkuriamojo teisingumo sąvoka siejamos baudžiamosios justicijos, o kartu ir visos visuomenės humanizacijos viltys. Nors atkuriamojo teisingumo idėjos keliamos seniai, yra populiarios ir sulaukia gana plataus palaikymo, labai lėtai ir sunkiai skinasi kelią realiame gyvenime. Net ir pažangiausių visuomenių teisė vis dar yra orientuota į nubaudimą, o atkuriamojo teisingumo idėjos, nors ir palaikomos, vis dar neužima bent kiek reikšmingesnės vietos teisinėje sistemoje. Straipsnyje nagrinėjamos psichologinės pasipriešinimo atkuriamajam teisingumui priežastys. Remiantis psichologiniais tyrimais norima pagrįsti šiuos teiginius:1) atkuriamojo teisingumo idėjos susiduria su spontanine orientacija į atpildą (kerštą); 2) ši orientacija savo ruožtu kyla iš klaidingo keršto emocinio poveikio psichologinės būklės įvertinimo; 3) įgyvendinant atkuriamąjį teisingumą nepakankamai suvokiama aukos ir kitų asmenų tikrųjų emocinių reakcijų į padarytą nusikaltimą struktūra. Straipsnio autorė priėjo išvadą, kad platesniam atkuriamojo teisingumo įgyvendinimui būtiniausia prielaida yra pasipriešinimo jam psichologinių šaltinių atskleidimas ir įveikimas. Gali būti siūloma integruoti atkuriamojo teisingumo elementų į baudžiamąją teisę.en
dc.date.published2010
dc.editorial.boardYraen
dc.identifier.aleph000007020en
dc.publication.sourceSocialinių mokslų studijos, 2010, Nr. 2(6)en
dc.subject.facultySocialinės politikos fakultetasen
dc.subject.keywordAtkuriamasis teisingumasen
dc.subject.keywordŽalos atlyginimasen
dc.subject.keywordTeisingumo tikslaien
dc.subject.keywordRestorative justiceen
dc.subject.keywordCompensation for lossesen
dc.subject.keywordObjectives of justiceen
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

FilesSizeFormatView

There are no files associated with this item.

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record