Show simple item record

dc.contributor.authorPranevičienė, Birutė
dc.date.accessioned2014-01-30T07:15:00Z
dc.date.available2014-01-30T07:15:00Z
dc.date.issued2014-01-30
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/96/90
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/11081
dc.description.abstractFor the last several decades, ensuring human rights and national security have remained an important goal and a condition for existence of every state. The interests of national security often presuppose the need to narrow some natural rights, such as, for example, the right to privacy, the right to secrecy of communication, etc. Traditional concept of security is related to ensuring national security. According to the traditional concept of security, the state is considered the main object of security; therefore, the states mainly focus on external threats. It is stated that the most important thing is to protect the state from external aggression, ensure protection of state borders and institutions. Protection of human rights is ensured simultaneously. It is, however, observed that a secure state does not necessarily mean that the citizens of the state are secure. Security of a person is under threat due to limitations imposed on human rights while seeking to ensure national security. An issue related to protection of human rights is presented in the article, when limitations on a person’s right to privacy are foreseen for the purposes of protection of national security.en
dc.language.isoenen
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleLimiting of the right to privacy in the context of protection of national security = Teisės į privatumą ribojimas nacionalinio saugumo apsaugos kontekste.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltPastaraisiais dešimtmečiais žmogaus teisių įgyvendinimo ir apsaugos klausimas yra tapęs demokratinių valstybių prioritetu. Žmogaus teisės įtvirtintos tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, jų apsaugai sukurtos institucinės sistemos. Kita vertus, nacionalinio saugumo užtikrinimas, kaip ir žmogaus teisių apsauga, yra labai svarbus kiekvienos valstybės uždavinys ir egzistavimo sąlyga. Neretai nacionalinio saugumo interesai suponuoja poreikį susiaurinti kai kurias prigimtines žmogaus teises, pavyzdžiui, teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisę į asmens susirašinėjimo slaptumą ir kitas. Tradicinė saugumo koncepcija yra siejama su nacionalinio saugumo užtikrinimu. Pagal tradicinę saugumo sampratą, saugumo objektu laikoma valstybė, todėl pagrindinis valstybių dėmesys sutelkiamas į išorės grėsmes. Teigiama, jog svarbiausia yra apsaugoti valstybę nuo išorės agresijos, užtikrinti valstybės sienų bei institucijų apsaugą. Kartu užtikrinama ir žmogaus teisių apsauga. Tačiau pažymima, kad saugi valstybė nebūtinai reiškia ir saugius jos piliečius. Todėl žmogaus teisių apsaugos klausimas, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, yra labai aktualus klausimas. Straipsnyje pristatoma problema, susijusi su žmogaus teisių apsauga, kai nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslais valstybėse numatomas žmogaus teisės į privatumą apribojimas. Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmoje aptariama teisės į privatumą esmė, reikšmingumas ir santykis su kitomis žmogaus teisėmis. Pristatomi nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai, skirti žmogaus teisių, tarp jų ir teisės į privatumą, apsaugai. Atkreipiamas dėmesys, jog iki šiol nėra pateiktos išsamios visa apimančios privatumo sąvokos. Taip pat nurodoma, jog keičiantis gyvenimo sąlygoms, vystantis technologijoms, atsiranda vis naujų grėsmių privatumui. Pristatomas mokslininkų požiūris į tris privatumo aspektus: fizinį, informacijos ir nuosavybės. Pažymima, kad teisė į privatumą nėra absoliuti ir gali būti teisėtai ribojama, siekiant tam tikrų, reikšmingų visuomenei tikslų. Antroje straipsnio dalyje pristatoma teisės į privatumą ribojimo poreikis ir nacionalinio saugumo užtikrinimo būtinybė. Pagal tradicinę saugumo sampratą, saugumo objektu yra laikoma valstybė, todėl svarbiausia yra apsaugoti valstybės sienas, institucijas, vertybes, žmones. Pastaraisiais dešimtmečiais vyraujant nuomonei, kad nacionaliniam ir netgi tarptautiniam saugumui didžiausią pavojų kelia terorizmo grėsmė, valstybės ėmėsi legalizuoti prigimtinių žmogaus teisių apribojimą. Pristatoma teisės aktų analizė liudija, jog Lietuva numatė įvairių priemonių kovoti su terorizmu, ypač numatydama kliūtis terorizmo finansavimui. Teisės aktai numato pareigą daugeliui valstybinių, taip pat ir nevalstybinių institucijų (pvz., advokatai, notarai, auditoriai) pareigą rinkti informaciją apie asmenis, siekiant užkirsti kelią galimam pinigų plovimui, o tuo pat metu jie turi teisę tam tikra prasme įsiveržti į tų asmenų privataus gyvenimo erdvę. Pažymima, jog iki šiol Lietuvoje nebuvo atlikti tyrimai, kiek tikslinga suvaržyti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą numatant pareigą įvairiems subjektams rinkti informaciją apie asmenų sudaromus sandorius, giminystės ryšius, keičiamą valiutą, turimus indėlius ir kita. Iki šiol taip pat nebuvo atlikti ir tyrimai, kiek Lietuvos gyventojai gali dalyvauti teroristinėje veikloje, kiek realus teroristų finansavimo iš Lietuvos pavojus. Be to, taip pat nėra tyrinėta, kiek Lietuvos žmonės jaučiasi nesaugūs dėl tos aplinkybės, kad daugybė subjektų renka, saugoja ir perduoda kitiems informaciją apie jų privatų gyvenimą. Prieinama prie išvados, jog nėra pagrįsta būtinybė [...]en
dc.identifier.aleph000010918en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2011, Nr. 18(4)en
dc.subject.facultyViešojo saugumo fakultetasen
dc.subject.keywordTeisė į privatumąen
dc.subject.keywordNacionalinis saugumasen
dc.subject.keywordŽmogaus teisėsen
dc.subject.keywordRight to privacyen
dc.subject.keywordNational Securityen
dc.subject.keywordHuman rightsen
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record