Show simple item record

dc.contributor.authorTikniūtė, Agnė
dc.contributor.authorDambrauskaitė, Asta
dc.date.accessioned2014-01-28T07:15:52Z
dc.date.available2014-01-28T07:15:52Z
dc.date.issued2014-01-28
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/85/79
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/11062
dc.description.abstractContract theories may be a useful analytical tool for understanding and explaining contract, as well as for facilitating orientation in a complex and often fragmented legal regulation. The article presents main understandings of contract in various European jurisdictions: contract as free assumption of obligation, contract as a bargain based on the idea of consideration, contract as free assumption of obligation based on sufficient causa. The article inquires as to how universal those theories are, what are the recent trends in the development of European contract law, what philosophy of contract underlies the soft law instruments, such as UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts or Principles of European Contract Law (PECL), what is the stance of the Draft Common Frame of Reference (DCFR) in regard to the concept of contract. Under the law of Lithuania the definition of contract comprises elements found in several European countries, but it is argued that the new Lithuanian Civil Code has not received any model in its pure form. However it seems that the prevailing view understands contract as juridical act, as freely assumed obligation and meeting of parties’ intentions with the aim to create legal effects. Following the position of soft law instruments in regard to the elements of the contract, Lithuanian law (at least in its statutory form) does not have any explicit additional requirements, such as consideration or causa.en
dc.language.isoenen
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleUnderstanding contract under the law of Lithuania and other European countries = Sutarties samprata Lietuvos ir kitų Europos šalių teisėje.en
dc.typeArticleen
dc.description.abstract-ltStraipsnyje keliamas klausimas, ar šiuolaikinėje sutarčių teisėje egzistuoja universali teorija, kuri padėtų suprasti ir paaiškinti sutarties esmę, leistų orientuotis sudėtingame ir dažnai fragmentiškame teisiniame reguliavime bei sudarytų prielaidas tolesnės sutarčių teisės raidos prognozei. Sutarčių teorijos nėra savitikslės. Jos padeda išspręsti nemažai svarbių praktinių klausimų: kokie susitarimai laikomi privalomais, kaip atriboti teisiškai įpareigojančius pažadus nuo teisiškai neįpareigojančių, kada sutartis laikoma sudaryta, yra galiojanti ir pan. Straipsnyje pristatomos pagrindinės Europos sutarčių teisei būdingos sutarties sampratos. Sutarties, kaip laisvanoriško prievolės prisiėmimo, supratimas vyrauja Vokietijoje ir Škotijoje. Sutarties kaip sandėrio (bargain), paremto abstrakčios naudos (consideration) reikalavimu, aiškinimas paplitęs bendrosios teisės (common law) tradicijos šalyse. Sutartis, kaip laisvanoriškas prievolės prisiėmimas, paremtas pakankamu tikslu (causa), suprantama Prancūzijoje ir Italijoje. UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principuose, taip pat pastaraisiais metais sutarčių teisės srityje Europos mokslininkų parengtų „akademinių kodifikacijų“ tekstuose, pavyzdžiui, Europos sutarčių teisės principuose (PECL), Bendros pagrindų sistemos projekte (Draft Common Frame of Reference (DCFR)), ir apibrėžiant sutartį atsisakoma papildomų reikalavimų, tokių kaip consideration ar causa, konstatuojant, kad šie sutarties elementai yra iš dalies praradę aktualumą ir tolydžio nyksta, todėl abejojama, ar jie galėtų atlikti pakankamai reikšmingas funkcijas modernaus sutarčių teisės modelio kontekste. Ryškiausios Europoje vyraujančios sutarties sampratos palyginamos su Lietuvos teisės doktrina ir praktika šioje srityje. Straipsnyje daroma išvada, kad Lietuvos teisėje suformuluota sutarties samprata vienija keletos teisinių sistemų pripažįstamus elementus, tačiau nėra perėmusi grynuoju pavidalu nė vieno modelio. Čia susipina tiek vokiškojo, tiek prancūziškojo modelio elementai, taip pat ryški tarptautinių dokumentų – UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų ir Europos sutarčių teisės principų (PECL) įtaka. Vyrauja germaniškoje sistemoje pripažįstamas sutarties kaip sandorio, kaip laisvanoriško prievolės prisiėmimo, kaip šalių valios suderinimo siekiant teisinių pasekmių apibrėžimas. Tiesiogiai nėra reikalaujama jokių papildomų sutarties elementų – nei consideration, nei causa. Tačiau praktikoje tas pačias (arba labai artimas) funkcijas causa ir consideration funkcijoms atlieka kitos Civiliniame kodekse įtvirtintos priemonės, tokios kaip esminės nelygybės ištaisymo mechanizmas, galimybė pripažinti negaliojančiomis sutartis, sudarytas suklydus ar dėl sunkių aplinkybių, kai šie ar kiti valios formavimosi trūkumai turi įtakos ypatingai vienpusiškų įsipareigojimų prisiėmimui.en
dc.identifier.aleph000010906en
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2011, Nr. 18(4)en
dc.subject.facultyTeisės fakultetasen
dc.subject.keywordSutartisen
dc.subject.keywordSutarčių teorijosen
dc.subject.keywordSandoriaien
dc.subject.keywordContracten
dc.subject.keywordContract theoriesen
dc.subject.keywordJuridical acten
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėen


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record