Show simple item record

dc.contributor.authorTumonis, Vitalius
dc.date.accessioned2013-11-26T07:55:02Z
dc.date.available2013-11-26T07:55:02Z
dc.date.issued2013-11-26
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/107/100
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/10777
dc.description.abstractThe two grand theories of judging – legal realism and legal formalism - have their differences set around the importance of legal rules. For formalists, judging is a rule-bound activity. In its more extreme versions, a judge is seen as an operator of a giant syllogism machine. Legal realists, in contrast, argue that legal rules, at least formal legal rules, do not determine outcomes of cases. Legal realism has been misunderstood almost everywhere outside its birthplace – the United States. Continental legal theory, for one, views legal realism as practical, down-to-earth, hard-nosed school of thought which is opposed to the more “scientific” theories. The purpose of this article is two-fold. First, to show what legal realists really stood for - that contrary to the popular myth, they did not maintain that formal legal rules do not matter at all; that most of them considered legal rules to be important, only many of those rules are informal rules. Second, contrary to the popular understanding in Continental legal theory, legal realism by its nature was not an antiscientific theory of judging - in fact, it was either a first scientific theory of judging or at least its prototypelt
dc.language.isoenlt
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleLegal realism & judicial decision-making = Sprendimų priėmimas teisme ir teisinis realizmaslt
dc.typeArticlelt
dc.description.abstract-ltTeisinių taisyklių svarba yra pagrindinis dviejų didžiųjų teisminių sprendimų priėmimo teorijų – teisinio realizmo ir teisinio formalizmo – skirtumas. Anot formalistų, teisėjai vadovaujasi loginiu mąstymu, kad prieitų prie sprendimo nuo teisinių taisyklių iki bylos baigties. Kraštutinėse formalizmo versijose teisėjo funkcijos panašios į didelės silogizmo mašinos operatoriaus. Dauguma formalistų nesilaiko požiūrio, jog teisėjavimas yra viso labo deduktyvus darbas, tačiau nepaisant to, dauguma formalistų laiko, jog formalios teisinės taisyklės yra teisminių sprendimų priėmimo svarbiausia dalis. Teisiniai realistai, nepaisant jų įvairiapusiškumo, įrodinėjo dvejopą tezę. Pirmiausiai, teisinės taisyklės, bent jau formalios teisinės taisyklės, nenulemia bylos baigties. Dauguma realistų sutiko, jog teisinės taisyklės vaidina tam tikrą vaidmenį teisminiame sprendimų priėmime, tačiau visi realistai įrodinėjo, jog kitokios taisyklės ir kitokie veiksniai vaidina daug svarbesnį vaidmenį. Atitinkamai teisėjai, paveikti kitų taisyklių ir kitų veiksnių, paprastai priims sprendimą dėl bylos baigties dar iki tol, kol jie nustatys taikytinas formalias teisines taisykles. Iš esmės teisėjai veikia panašiai kaip advokatai, kurie pirmiausiai nustato kliento poziciją ir tuomet ieško teisinių taisyklių, kurios palaikytų tą poziciją. Antra, priėmę sprendimą kitu pagrindu nei formalios teisinės taisyklės, teisėjai beveik visuomet sugebės pateisinti tą sprendimą formalių taisyklių pagrindu; tai įmanoma, nes teisinėje sistemoje dažnai yra konkuruojančios taisyklės, taikytinos tai pačiai situacijai. Apskritai, vienas iš svarbiausių teisinio realizmo palikimų yra supratimas, jog teisminiai sprendimai (nutartys, nuosprendžiai) paprastai neatspindi tikrojo teisminių sprendimų priėmimo. Dabar šį požiūrį pripažįsta dauguma mokslininkų, net ir nepritariančių kitiems teisinio realizmo teiginiams. Skirtingi teisės realistai akcentavo skirtingus veiksnius, turinčius įtakos sprendimų priėmimui. Kai kurie realistai teigė, jog teisėjų asmenybė yra svarbiausias veiksnys; kiti akcentavo nuojautos svarbą; dar kiti akcentavo išvystytą intuityvų atsiliepimą į tam tikras faktų grupes. Apskritai, dauguma realistų neneigė teisinių taisyklių svarbos; tačiau teisinės taisyklės, anot realistų, yra ne išimtinai formalios teisinės taisyklės, aptinkamos formaliuose teisės šaltiniuose. Anot realistų, neformalios taisyklės yra lygiai tokios pat svarbios, o gal net svarbesnės; dauguma šių taisyklių yra instrumentalistiniai principai, atspindėti kiekvieno teisėjo teisminėje filosofijoje. Nors teisės realizmas yra dažnai vaizduojamas kaip judėjimas, palaikęs kraštutines pozicijas ir nagrinėjęs teisėjavimą nemoksliškai, tačiau jo tikrieji tikslai buvo visiškai priešingi: sustiprinti teisės stabilumą ir aiškumą nustatant tikruosius veiksnius, lemiančius teismų sprendimus, ir nagrinėti sprendimų priėmimą empiriniu metodu. Ir nors teisės realistai neartikuliavo savo judėjimo tokiu būdu, tačiau jis galėtų būti laikomas pirmąja moksline teisėjavimo teorija lyginant su visomis kitomis prieš tai buvusiomis teorijomis. Teisinis realizmas, kaip sąmoningai save identifikavęs judėjimas, gyvavo neilgai, tačiau jo poveikis buvo stipus ir ilgai trunkantis.lt
dc.identifier.aleph13493lt
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2012,19(4)
dc.subject.fakultetasTeisės fakultetaslt
dc.subject.keywordTeisminis sprendimų priėmimaslt
dc.subject.keywordTeisėjavimo teorijoslt
dc.subject.keywordTeisinis realizmaslt
dc.subject.keywordJudicial decision-makinglt
dc.subject.keywordTheories of judginglt
dc.subject.keywordLegal realismlt
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėlt


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record