Show simple item record

dc.contributor.authorKünnecke, Arndt
dc.date.accessioned2013-10-23T12:07:16Z
dc.date.available2013-10-23T12:07:16Z
dc.date.issued2013-10-23
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/969/925
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/10709
dc.description.abstractFifty years ago, on 12 September, 1963, the association agreement between the European Economic Community (EEC) and Turkey was signed in Ankara. However, in contrast to many other countries who applied later on, Turkey has not yet become a member of the EU. Nevertheless, Turkey’s candidacy to join the EU is still one of the most considerable and controversial topics within the European political arena. Within the accession negotiations, apart from human rights and the Kurdish and the Cypriot issues, one of the greatest challenges to Turkey’s successful candidacy is the issue of respect for and protection of minorities. It might indeed represent an unsolvable problem, which will ultimately block Turkey joining the EU. Neither the EU nor Turkey has really come to terms or dealt with what the EU sees as an “unsatisfactory” protection of minorities in Turkey. What lies at the root of this disagreement is what the term “minority” actually means. Due to Turkey’s own nation state concept as being a united and undivided country and to the terms of the Treaty of Lausanne signed in 1923, which defined Turkey as a nation, the country only recognises non-Muslim minorities. Moreover, contrary to the wording of the minority protection clauses in the Treaty of Lausanne, Turkey restricts its recognition of non- Muslim minorities only to the Greek, Armenian and Jewish religious populations. Although being a non-Muslim group as well, the Assyrians are excluded from the Turkish concept of minorities and, therefore, also from minority protection. In contrast to that, the EU’s concept of minority includes ethnic, linguistic and religious minorities, which means that according to the EU’s concept of minorities, also ethnic minorities like the Kurds, linguistic minorities like the Laz and religious minorities like the Alevis are included in the term “minority” and, therefore, these minorities should benefit from specific minority protection rights. To find a common basis for discussing the unsatisfactory issue of minority rights in Turkey, the concept of “ethnic groups” is introduced by the author as the most promising approach to deal with this unreconciled conceptual difference. According to this concept, ethnic groups could form a sub-identity of Turkishness and help build a legal basis to the treatment of minority groups founded on human rights, which would be compatible with both Turkish and EU Law.lt
dc.titleDer Türkische Minderheitenbegriff als unüberwindbares hindernis auf dem weg zur EU-Mitgliedschaft? = Tautinės mažumos sąvoka Turkijoje kaip neįveikiama kliūtis Turkijai kelyje į narystę ES?lt
dc.subject.keywordMažumų koncepcijalt
dc.subject.keywordMažumų teisėslt
dc.subject.keywordESlt
dc.subject.keywordTurkijalt
dc.subject.keywordConcept of Minoritieslt
dc.subject.keywordMinority rightslt
dc.subject.keywordEUlt
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėlt
dc.identifier.aleph000015229lt
dc.subject.fakultetasKitaslt
dc.publication.sourceJurisprudencija, 2013, Nr. 20(2),lt
dc.description.abstract-ltPrieš penkiasdešimt metų, 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje buvo pasirašytas asociacijos susitarimas tarp Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Turkijos. Tačiau, skirtingai nei daugelis kitų šalių, kurios kreipėsi vėliau, Turkija dar netapo ES nare. Vis dėlto Turkijos kandidatūra tapti ES nare vis dar yra viena iš prieštaringiausių labiausiai diskutuojamų temų Europos politinėje arenoje. Stojimo derybų metu, be žmogaus teisių klausimų, kurdų ir Kipro problemos, vienu iš didžiausių iššūkių, susijusių su Turkijos sėkmingu kandidatavimu, yra pagarbos mažumoms ir jų apsaugos problema. Ji iš tiesų gali suformuoti neišsprendžiamą dilemą, kuri galiausiai neišvengiamai blokuos Turkijos stojimą į ES. Nei ES, nei Turkija negali aiškiai suprasti bei įvardinti, ką ES mato kaip „nepatenkinamą“ mažumų apsaugą Turkijoje. Šio nesutarimo priežastis iš esmės yra skirtingas sąvokos „mažumos“ interpretavimas. Pagal pačios Turkijos tautinės valstybės sampratą, kurios esmė ‒ vieninga ir nedaloma šalis, bei Lozanos sutarties, pasirašytos 1923 m., nuostatas, kurios apibrėžia Turkiją kaip tautą, valstybė pripažįsta tik ne musulmonų tikėjimo mažumas. Ir, priešingai, mažumų apsaugos nuostatoms pagal Lozanos sutarties formuluotes, Turkija apsiriboja tik graikų, armėnų ir žydų religijų gyventojais, pripažįstant juos ne musulmonų tikėjimo mažumomis. Nors asirai taip pat yra ne musulmonų grupė, jų atžvilgiu Turkija netaiko tautinių mažumų sampratos, o kartu ‒ ir mažumų apsaugos. Skirtingai nei Turkijos atveju, ES mažumų koncepcija apima etnines, kalbines ir religines mažumas. Tai reiškia, kad pagal ES mažumų koncepciją, etninės mažumos, pavyzdžiui, kurdų, kalbinės mažumos, pavyzdžiui, Laz, ir religinės mažumos, pavyzdžiui, Alevis, patenka į termino „mažumos“ apibrėžtį, todėl turėtų galimybę pasinaudoti specialiomis mažumų apsaugos teisėmis. Siekdamas rasti bendrą pagrindą diskusijai dėl nepatenkinamos mažumų teisių būklės Turkijoje, straipsnio autorius formuluoja „etninių grupių“ sampratą, kuri galėtų tapti veiksmingiausia priemone, sprendžiant esminius teisės taikymo prieštaravimus. Pagal šią koncepciją, etninės grupės kategorija galėtų sudaryti „turkiškąją subtapatybę“ bei padėtų sukurti teisinę bazę mažumos grupių traktavimui, remiantis žmogaus teisėmis, kas būtų suderinama tiek su Turkijos, tiek ir su Europos Sąjungos teise.lt
dc.doiDOI:10.13165/JUR-13-20-2-09


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record