Show simple item record

dc.contributor.authorJurka, Raimundas
dc.date.accessioned2013-10-21T12:40:17Z
dc.date.available2013-10-21T12:40:17Z
dc.date.issued2013-10-21
dc.identifier.urihttps://www3.mruni.eu/ojs/jurisprudence/article/view/440/406
dc.identifier.urihttps://repository.mruni.eu/handle/007/10681
dc.description.abstractThis article refers to the analysis of types of entrapment while gathering evidence in criminal proceedings. Based on the analysis of the laws of criminal procedure, theory and judicial practice, one could say that entrapment, as absolutely impermissible action in the course of simulation of a criminal act, could not be seen as mere pressure, active enticement or instigation to engage in criminal activity by restricting a person’s freedom of choice. As it happens, it is possible to provoke a person without any active enticement or instigation to engage in criminal activity. This could be regarded as passive, indirect type of entrapment. The gist of the latter – creating the effect of minimum risk, meaning that a person, without any active enticement or instigation to engage in criminal activity, is acting in the course of a simulated situation, by thinking that the criminal activity he or she is committing will never be discovered by law enforcement authorities. The identification of passive entrapment is quite complicated, as it requires the precise assessment of the relation between the conduct of law enforcement authorities, the criminal and the criminal act, by using subjective and objective criteria.lt
dc.language.isoltlt
dc.rightsinfo:eu-repo/semantics/openAccess
dc.titleProvokacija kaip priemonė renkant įrodymus baudžiamajame proceselt
dc.typeArticlelt
dc.description.abstract-ltStraipsnyje pateikiama provokacijos, kaip priemonės, jos formų renkant įrodymus baudžiamajame procese dvilypumo analizė. Baudžiamojo proceso įstatymų, teorijos ir teisminės praktikos analizė leidžia teigti, kad įrodymų rinkimo procese įgyvendinant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus absoliučiai neleistinas veiksmas, t. y. provokacija gali pasireikšti ne vien tik poveikiu ar kitokiu aktyviu skatinimu asmenį daryti nusikalstamą veiką. Pasirodo, provokuoti, t. y. „ne gaudyti kaltininką, o jį sukurti“, įmanoma ir asmens visiškai neskatinant daryti teisei priešingą veiką. Tai laikytina pasyvia arba netiesiogine provokacija. Pastarosios esmė – minimalios rizikos efekto, reiškiančio, kad nesant aktyvios provokacijos požymių asmuo, veikdamas iš anksto teisėsaugos institucijų suplanuotoje dirbtinėje, jau kurį laiką besitęsiančioje situacijos imitacijoje, suvokia, jog ši situacija yra neįprastai patogi elgtis nusikalstamai esant minimaliai rizikai būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn, sukūrimas. Pasyvaus provokavimo identifikavimas yra komplikuotesnis, įmanomas tik preciziškai įvertinus teisėsaugos institucijų pareigūnų elgesio, galimai išprovokuoto asmens ir padarytos nusikalstamos veikos santykio subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus.lt
dc.date.published2013
dc.identifier.aleph15250lt
dc.publication.sourceJurisprudencija : mokslo darbai = Jurisprudence : research papers, 2013, Nr. 20(1)lt
dc.subject.fakultetasTeisės fakultetaslt
dc.subject.keywordProvokacijalt
dc.subject.keywordNusikalstama veikalt
dc.subject.keywordImitavimaslt
dc.subject.keywordEntrapmentlt
dc.subject.keywordCriminal actlt
dc.subject.keywordSimulationlt
dc.subject.sciencedirection01S - Teisėlt


Files in this item

Thumbnail

This item appears in the following Collection(s)

Show simple item record